Kaip susijęs Tolkienas, Ana Frank ir Kryžiaus žygiai?
Kaip mes žiūrime į kitą žmogų? Kokia ta tolerancija? O yra viena teisinga religija? Kaip susiję R. R. Tolkienas, Ana Frank ir Kryžiaus žygiai? Šiuos klausimus kelia vokiečių rašytoja Mirjam Pressler romane „Natanas ir jo vaikai“ („Magnificat leidiniai“, 2020). Kalbamės su šio romano vertėja Indre Dalia Klimkaite.
Mirjam Pressler veikiausiai pasaulyje labiausiai žinoma kaip Anos Frank dienoraščių vertėja ir leidėja. Kaip tau į rankas pateko romanas „Natanas ir jo vaikai“? Kuo jis patraukė tavo dėmesį?
Kadangi verčiu nemažai vaikų ir jaunimo literatūros, stengiuosi sekti naujienas – kokie autoriai, kūriniai apdovanojami kaip geriausi, ką naujo rašo ir leidžia mano pabėgti autoriais. Rašytoją Mirjam Pressler ir jos garsiausius kūrinius žinojau anksčiau, o į „Nataną ir jo vaikus“ dėmesį atkreipiau, kai romanas buvo nominuotas Vokietijos vaikų ir jaunimo literatūros premijai ir Katalikiškos vaikų ir jaunimo literatūros premijai. Nuojauta sakė – bus stipru, verta pasidomėti. Be to, įdomi ir pačios autorės biografija, jos kelias į kūrybą, tapatybės paieškos. Manau, M. Pressler iš tų autorių, kurie rašo, nes negali nerašyti. Rašo apie tai, kas skauda, rūpi, kiekviena jos eilutė tikra, išjausta, pulsuojanti.
Natano Išmintingojo istoriją Lietuvoje išgirstame nebe pirmą kartą. 2017 m. Gintaras Varnas pastatė spektaklį pagal G. E. Lessingo dramą. Kaip romanas „Natanas ir jo vaikai“ naujai pristato klasikinę vokišką dramą?
Dramą „Natanas Išmintingasis“ Vokietijoje žino kiekvienas, ji dažniausiai vaidinama Vokietijos scenose, įtraukta į privalomosios literatūros sąrašą mokyklose. Bet žinote, kaip būna su ta privaloma literatūra… Aš irgi prieš versdama M. Pressler romaną Lessingo dramą perskaičiau dar kartą. Nuobodu, ir tiek. O tema tikrai labai aktuali… Tai, ką padarė rašytoja M. Pressler, įstabu – ji veikėjus, kurie Lessingo dramoje tarnavo idėjoms, pavertė gyvais, įsigilino į kiekvieno jo jauseną, pasaulėvoką, vidinę dramą… Rašytoja aktualizavo Lessingo dramos centrinę ašį – klausimą apie tai, kuri religija teisingiausia – ir įpynė jį į dramatišką, kone detektyvinį pasakojimą, kupiną nenuspėjamų posūkių, vingių, suvokimų ir atpažinimų. Ir šis romanas be galo aktualus šiomis dienomis, kai, deja, pasaulyje vis dar nepasiektas taikus religijų sambūvis. Gal grožinė literatūra gali padėti siekti taikos?..
Romano autorė plėtoja žiedo parabolę, remdamasi Lessingo drama. Apie ją kalba ir R. R. Tolkienas savo epopėjoje „Žiedų valdovas“. Tik jis, skirtingai nei Lessingas ar Pressler, nebetiki, kad žiedų turėtojai vis dėlto gali taikiai sugyventi. Kodėl Pressler vis dar tiki tokio susikalbėjimo ir kito supratimo galimybe?
Pati M. Pressler yra pasakiusi: „Neturiu iliuzijų, kad knygos gali pakeisti pasaulį, bet atskiram žmogui tam tikra knyga gali būti didelės svarbos, gali sujudinti jam pasaulį.“ Man regis, tai be galo svarbu, nes viskas ir prasideda nuo pavieno atskiro žmogaus, jo pasaulėžiūros, jo pasirinkimo, kaip gyventi ir kokių vertybių laikytis, kiek tolerantiškam ir kiek humaniškam būti. Ir nesutikčiau, kad M. Pressler knygos nepakeitė pasaulio. Jau dabar lietuviškai pasirodžiusio „Natano ir jo vaikų“ skaitytojai išsitaria, kad romanas labai stiprus ir kviečia gerokai susimąstyti, suvirpina pasaulėžiūros postulatus. Ne be reikalo ir M. Pressler pavadinta „taikaus visų pasaulio religijų sambūvio propaguotoja“. Galbūt ta viltis apie susikalbėjimo galimybę – iš autorės įsigilinimo į Šventąjį Raštą, į Koraną, iš gilaus religijų pažinimo? Juk ne be reikalo M. Pressler savo herojams leidžia išsakyti svajones „apie pasaulį, koks jis turėtų būti. Ir koks jis kada nors bus, kai išmintis nugalės kvailybę ir panieką“. Galbūt dabartinė pandemija mus irgi kviečia panašiems apmąstymams? Apie žmogiškumo esmę? Apie gyvenimo vertę? Apie atjautą ir pagalbą kitam, kitokiam, kitoniškam?
Kiekviename knygos skyriuje prabyla vis kitas veikėjas. XII a. Jeruzalės situaciją ir veikėjo patirtis galime pamatyti skirtingomis akimis: našlaičio berniuko, tamplieriaus, krikščionės tarnaitės žydo namuose, sultono ir jo sesers, išmintingo žydo. Koks knygos veikėjas tau labiausiai įsiminė?
Vertėjui sunku atsakyti… kai verti tekstą, įsijauti į kiekvieną veikėją, prisijaukini jo pasaulėžiūrą, kalbėseną, patiri jo jausmus, įsigyveni… Žinoma, vieni romano veikėjai labai artimi ir simpatingi (jauna krikščionė Recha, išgelbėta ir užauginta žydo namuose, išmintingasis dervišas Al Hafis, Natano namų valdytojas Elijas), kitų būdas visai nepriimtinas (religinio fanatiko Abu Hasano). Tačiau mane nuo pat pirmųjų romano eilučių pakerėjo luošo berniuko Gešemo personažas – pradžioje jis net be vardo, be praeities, be savo kampo namuose, tarsi perregimas. Bet jis lyg viso romano „klijai“, tarsi lakmuso popierėlis, leidžiantis pasirodyti kitų veikėjų žmogiškumui ar puikybei, tuštybei. Ir per jį rašytoja parodo, kaip svarbu žmogų vertinti ne pagal jo priklausomybę kuriai nors religijai, ne pagal „nuopelnus“, ne pagal kilmę ar tautybę, o paprasčiausiai kaip Dievo vaiką. Ir kad augti ir skleistis kaip žmonės galime tik bendruomenėje, tik tarpe kitų.
Knygoje viskas atrodo idealu – Natano dukra Recha nežūsta gaisre, tamplieriaus nenužudo sultonas Saladinas, Natano išmintis ir tolerancija padeda sugyventi skirtingų religijų žmonėms po jo stogu. Ar kartais ne per daug viskas tobula?
Nesutikčiau, kad romane viskas tobula, toli gražu ne. Rašytoja nesistengia vaizduojamos epochos parodyti gražesnės nei ji buvo. Skaudžios yra pasakojamos kryžiaus žygio istorijos, Dajos prisiminimai, skaudi Jeruzalės gatvių kasdienybė, dramatiška tamplieriaus mokytojo žūtis, scena su vaikigaliais ir šuniu, galiausiai paties Natano likimas. Skaudu, bet tai liudija žmogaus nuopolio gelmę. Tą patį matome iš šiandien – Sirijoje, kitose karo niokojamose šalyse, migrantų stovyklose. Todėl šis romanas ir yra kaip niekad aktualus ir, sakyčiau, skirtas sugraudinti širdis, pažadinti protus. Ypač tuos, nuo kurių priklauso politiniai sprendimai ir kitų žmonių likimai.
Ar religinė tolerancija nėra utopija? Ar išties gali sugyventi skirtingų tautų, religijų, kultūrų žmonės?
Į šį klausimą gali bandyti atsakyti filosofai, religijotyrininkai, teologai, psichologai… Galbūt žmogaus psichika surėdyta taip, kad gąsdina, baugina tai, kas nežinoma, nepažįstama, svetima. Kitados romėnai bijojo ir nekentė barbarų, XX a. amžiaus istorija paženklinta holokausto tragedija, šiandien nenorime įsileisti migrantų… Bet kai pažįstame konkretų žmogų, kuris mums simpatingas, malonus ir įdomus, ar yra skirtumas, kokių jis pažiūrų, kokių įsitikinimų, kokio religijos? Ar draugus renkamės visada tik iš tos pačios bendruomenės? Ar nukritus geležinei uždangai nepraturtėjome pažindami kitas kultūras, kitas šalis, jų žmones? Ir jei tikrai būtų įmanoma tai, apie ką romane kalba M. Pressler – jei visų religijų, visų tikėjimų žmonės gyventų ir elgtųsi taip, tarsi jie būtų to legendinio žiedo paveldėtojai – būtų malonūs ir prielankūs kitiems – gal pasaulis išties būtų taikesnis ir gražesnis? Noriu tuo tikėti…
Ši knyga ne tik apie religinę toleranciją, bet ir apie savąją tapatybę. Pamestinukė krikščionė tampa žydo dukra Recha, tarnaujantis bevardis berniukas – Gešemu, tamplierius, atradęs, kad jį užauginusi šeima nėra tikroji… Kas aš esu? Kas tėvą padaro tikru tėvu? Kodėl suaugusieji tyli apie praeitį? Išties… juk knyga kalba ne tik apie kraujo ryšiais sujungtus vaikus…
Tapatybės klausimas romane labai ryškus. Ko gero, tai ir pačios autorės biografijos atspindžiai. Ir tie pamąstymai – tiek Rechos, tiek jaunojo tamplieriaus, tiek Gešemo – turėtų būti artimi ir aktualūs ne tik jaunam savo tapatybės ieškančiam žmogui, bet ir suaugusiajam. Manau, šis romanas gali būti padrąsinimas besiryžtantiems įsivaikinti ar globoti, taip pat ieškantiems būdų kalbėtis su paaugusiais vaikais apie ne visada lengvus šeimos praeities klausimus. Atvirumas, sąžiningumas, pagarbus požiūris į teisę žinotų tiesą – tai jaunam žmogui itin svarbu. Ir tikra dovana, kai apsvarstyti šiuos klausimus padeda ne specialioji psichologinė, o grožinė literatūra, nes ji gerokai įtaigesnė ir paveikesnė, ypač jaunam žmogui, ieškančiam, su kuo susitapatinti, kur atrasti savo jausmų atspindį, patvirtinimą.
Knygoje daugybė simbolių ir prasmių. Kas tau kaip vertėjai dirbant su šiuo tekstu buvo įdomu? O sudėtinga?
Ir įdomu, ir sudėtinga – įsigilinti į kitas kultūras, šventraščius (ačiū prof. Egdūnui Račiui, išvertusiam Korano eilutes!), suprasti istorinį romano kontekstą, ryšį su Lessingo drama ir nukrypimus nuo jos siužeto… Atrasti Šventojo Rašto citatas ir Jeruzalės apylinkių vietas, minimas romane. Įdomu vaikščioti XII amžiaus Jeruzalės gatvėmis, uosti turgaus kvapus, smilkalus, žengti paskui veikėjus tai į žydo namus, tai į Kristaus Kapo baziliką, tai kopti ant kalno ar joti kupranugariu miros… Labai gera buvo darbuotis su puikia viršelio dailininke dailininke Irma Gineikiene – drauge ieškoti taikliausiai turinį nusakančio motyvo, išrinkti geriausią variantą iš gausybės pasiūlymų, ieškoti, konsultuotis, kaip galėjo atrodyti to meto apranga… Visa knygos gimimo istorija jau yra nuotykis, ir jis dar tik prasideda, nes dabar tas mūsų „kūdikis“ keliauja į skaitytojų namus.
Ką mums ši Natano Išmintingojo istorija reiškia? Kodėl jaunimui ši knyga gali būti aktuali ir juos patraukti?
Ta knyga kiekvienam, kuris ieško, mąsto, kelia klausimus. Ir jaunam, ir vyresniam. Literatūroje ieškančiam ne vien prasiblaškymo ir pramogos, bet ir rimtesnio peno sielai, protui, dvasiai. Ir, be abejo, katarsio. Jau girdžiu skaičiusiųjų atsiliepimų, kad ši knyga ne iš tų, kurias greit pamirši. Ji sujaudina ir palieka gilesnį pėdsaką. Tikiu, tai išties geros literatūros ženklas.
