Kaišiadorių kultūrinio gyvenimo ir senosios architektūros tradicijų puoselėtojai

Nemažai šių metų „Kaišiadorys – Lietuvos kultūros sostinė 2024“ renginių vyko ne pačiame mieste, o ir šio rajono pakraštyje  įsikūrusioje kaimo turizmo sodyboje „Senosios Gegužinės ūkis“. Jos šeimininkas Rolandas Bortkūnas yra ir vienas iš projekto „Kaišiadorys – Lietuvos kultūros sostinė 2024“ ambasadorių. Jis ir jo žmona Neringa, dirbanti Lietuvos etnografijos muziejuje, yra architektai-etnografai, besigilinantys į senosios architektūros ypatumus, parengę ne vieną leidinį šia tema. Jų įkurta kaimo turizmo sodyba Senojoje Gegužinėje atkartoja senąją tradicinę Lietuvos architektūrą, tačiau pritaikyta patogiam XXI amžiaus gyvenimui – tarsi šiuolaikinių technologijų ir senosios etnoarchitektūros tradicijų lydinys. Šioje kaimo turizmo sodyboje jau 12 metų vyksta koncertai, parodos, filmų peržiūros ir kiti kultūros renginiai. Šiemet kaimo turizmo sodyboje „Senosios Gegužinės ūkis“  vyko ir penki projekto „Kaišiadorys – Lietuvos kultūros sostinė 2024“ renginiai.

Tėvo tėviškėje

Žemės Bortkūnai nepirko – atgavo kadaise priklausiusią seneliui, buvusiam Gegužinės girininkui, per Antrąjį pasaulinį karą ištremtam į Sibirą. Senelis Mykolas Bortkūnas mirė Archangelske, jo žmona Stefanija, palikusi keturis mažamečius vaikus, – Altajuje. Kone stebuklu dabartinių sodybos šeimininkų tėtis Jurgis Bortkūnas kartu su seserimi ir dviem broliais liko gyvi, tautiečių kaip našlaičiai pargabenti į Lietuvą. 

Deja, Gegužinėje vaikų niekas nelaukė – gimtuosiuose namuose gyveno svetimi žmonės, nes niekas nesitikėjo, kad kas nors iš Bortkūnų šeimos grįš atgal į Lietuvą. Prisiglaudę pas tolimą giminaitę Bortkūniukai keliolika kilometrų per mišką pėsčiomis eidavo į mokyklą Jonavoje. Tačiau sunkumai nesutrukdė įgyti aukštąjį išsilavinimą. Visi jie baigė aukštuosius mokslus, dirbo pramonės įmonėse, gavo ir vadovaujančias pareigas, Jurgis Bortkūnas tapo ir technikos mokslų daktaru, dėstė tuometiniame Kauno politechnikos institute. Tad jo sūnūs Rolandas ir Benjaminas užaugo girdėdami tėvo pasakojimus apie išskirtinį gimtojo kaimo kraštovaizdį, Nerį, miškus…

Jurgis Bortkūnas spėjo sutvarkyti nuosavybės atkūrimo dokumentus ir, sūnų palaikomas, – perpirko iš kitų paveldėtojų visą senelio valdytą plotą. 

Pastatė medinį dvarelį

Kaimas Neringą ir Rolandą traukė, tad atgavę senelio žemę jie sumanė čia gyventi. Rolandas, padedant broliui Benjaminui, pirmiausia rekonstravo ant paties Neries kranto stovinčią mūrinę buvusio kolūkio vandens siurblinę ir įrengė ten nedidelį gyvenamąjį namą – jame ir gyvena. Iš pirmo žvilgsnio nė neįtartum, jog tai ne senovinis rąstinis svirnas.

Rolandui  ir Neringai, kaip etnoarchitektams, rašantiems straipsnius, vedantiems seminarus tautinio architektūrinio paveldo išsaugojimo temomis, knietėjo idėjas realizuoti praktiškai. Sumanė įrengti etnografines tradicijas puoselėjančią kaimo turizmo sodybą. 

„Toliau viskas vyko labai greitai. Per porą mėnesių brolis Benjaminas parašė projektą ES paramai gauti, gavo paskolą iš banko. Be jos tikrai nebūtume įgyvendinę sumanymo“, – sakė R. Bortkūnas. 

Namas pastatytas remiantis senąja archyvine medžiaga, išsaugant būdingas formas ir detales, bet visi statybos inžineriniai sprendimai ir įranga – modernūs, pritaikyti XXI amžiaus poreikiams.

„Nusprendėme statyti medinį dvarelį, nes akmeninių dar yra, juos galima atstatyti, o medinių išliko nedaug. Juolab senelio palikta žemė šliejosi prie dvarininko Žižnevskio ir barono Korfo žemių, kurių medinių statinių neliko, bet senąją užstatymo stilistiką, remiantis išlikusia dokumentika, buvo galima numanyti. Valstiečių skirtinguose Lietuvos etnografiniuose regionuose stilistiškai ir konstruktyviai skiriasi, o dvareliai etnoarchitektūrinių skirtumų beveik neturėjo, mat dvarininkai dažnai juos valdė po kelis, be to, važinėjo vieni pas kitus ne tik Lietuvoje, bet ir Baltarusijoje, Lenkijoje. Tad statinio prototipu tapo Žemaitijoje esančio Džiuginėnų medinio dvarelio pagrindinis namas. Projektuojant ir statant visos esminės tūrio formos ir naudojamos medžiagos, visos statinio ir jo detalių proporcijos, spalviniai ir dekoro sprendimai, didžiuma išplanavimo buvo išlaikyta remiantis autentiško statinio brėžiniais, bet įdiegtos ir visos šiems laikams reikalingos inžinerinės sistemos“, – pasakojo pašnekovas.  

Ir senųjų veislių gyvuliai

Bortkūnų šeimos sodyboje, „Senosios Gegužinės  ūkyje“ be statinių, skirtų gyventi ir svečiams, stovi pirtis, klėtelė ir du kluonai, viename iš kurių įrengtas tvartas ūkio augintiniams – avims, arkliams. Šiltuoju metų laiku jie ganosi pievose greta sodybos.

„Iš pradžių jokių konkrečių planų neturėjome. Suprantama, yra žemė – reikia ja rūpintis. Dirva čia nenaši, mes neturėjome reikiamos patirties ūkininkauti. Tad didžiąją atgautų senelio žemių dalį išnuomavome ūkininkui, kuris mums parūpina ir pašarų laikomiems gyvuliams. Visgi apie 70 rulonų šieno per sezoną sunaudojame, tad čia jau dalgio neužtektų. Esame, kaip patys mėgstame sakyti, architektai, etnografai, statybininkai ir ūkininkai“, – pasakojo Rolandas. 

Paklaustas, kam buvusiems miestiečiams šiandien reikalingi arkliai, pašnekovas pripažįsta, kad jais nei laukai ariami, nei rąstai iš miško traukiami, tačiau, pasak Rolando, laikyti priežastys net kelios: tai ir pomėgio auginti gyvūnų realizavimas, ir supančios ūkį aplinkos puošmena, ir galimybė iliustruoti pasakojimą apie unikalias, lietuviškas, saugomas veisles – Lietuvos sunkiuosius arklius, lietuviškas juodagalves avis. 

„Tiesa, paskutiniu laiku gyvulių ūkis kiek mažinamas. Nejaunėjam. Tačiau galvojam įsigyti paukščių. Kodėl nepabandžius“, – pasakojo šeimininkas

Sprendžia daug klausimų

Architektai „Senosios Gegužinės  ūkyje“ gyvena savo gyvenimą – pasakoja, konsultuoja ir praktiškai pademonstruoja  XVIII–XIX amžiaus stilistikos medinį pastatą, tinkantį šiuolaikiniam gyvenimui. 

„Iš principo, mums svarbūs trys žodžiai iš „ E“ raidės – etnografija, ekologija, ekonomija – tai tarsi mūsų devizas. Mums svarbu, kad medinis namas nebūtų brangus,  kad kiekvienas žmogus galėtų statytis lietuvišką medinį namą ne brangiau už plytinį, antraip mūsų misija prarastų prasmę“, –  sakė Rolandas. 

Pasak jo, statant medinius namus tenka spręsti daug ir konstruktyvinių klausimų. Tarkim, mūsų senoliai antruosiuose namų aukštuose dažniausiai negyvendavo, dabar tai nebūtų racionalu, todėl tenka galvoti, kaip apšiltinti stogą, įrengti pastogės apšvietimą ir t. t. 

R. Bortkūnas neslėpė, jog nemažai architektų pasakytų, kad tokio pobūdžio statiniai – vakarykštė diena. Paveldą, tebūnie, saugokime, bet naujus namus reikėtų projektuoti modernius.

„Nesiginčijame ir neteigiame, kad tai vienintelis kaimo architektūros kelias. Žmogus paprastai stato vieną namą gyvenime, jo tikslas nėra sukurti praeitų amžių statinio kopijos, nori šiuolaikiško, modernaus, šviesaus, su garso ir šilumos izoliacija. Reikėtų žiūrėti į kontekstą. Ten, kur senasis kaimas sunaikintas, susiformavusi naujų pastatų gyvenvietė, joje gal labiau tiks modernus vakarietiškas namas. Bet kaimo su senais statiniais viduryje staiga atsiradusi stiklinė „dėžė“ bus tikras svetimkūnis. Todėl liekame ištikimi savo krypčiai – moderniai statybai, bet senajai stilistikai. Ypač vienkiemiuose, nacionaliniuose parkuose, saugotinose teritorijose ar tiesiog tokiuose gražiuose gamtos kampeliuose kaip Gegužinė“, – sakė R. Bortkūnas.

Renginiai ir kultūra 

Nuo pat pradžių, kai sumanė atsikelti gyventi į kaimą ir kurti kaimo turizmo sodybą, Bortkūnų nuostata buvo tokia – čia nebus balių, vestuvių, o kursis nedidelių kultūrinių renginių židinėlis. 

„Mes su žmona Neringa esame baigę architektūrą Dailės akademijoje, tad meninis gyvenimas mums labai artimas, turime daug bičiulių dailininkų. Nors dabar nėra didelio atotrūkio tarp miesto ir kaimo kultūrinio gyvenimo, mes siekėme ir siekiame jį vis labiau mažinti. Naujos parodos atidarymas kartą į ketvirtį – tai mūsų savirealizacija, mūsų gyvenimo būdas ir tikslas. Taip darome jau 12 metų. Tai   ir mūsų sodybos įvaizdis, kad yra vieta, kuri priima ne tik apsigyventi, bet ir kviečia į susitikimus, parodas, koncertus, kur gali ką nors įdomaus išgirsti, pamatyti“, – sakė R. Bortkūnas.

Vasario 17 dieną sodyboje vyko Natali Letkovskos personalinės parodos pristatymas ir Vytauto V. Landsbergio filmo „Poetas“ peržiūra ir aptarimas; gegužės 11 dieną – atsidarė Vytauto Tamoliūno personalinė paroda ir vyko pianisto Dmitrijaus Golovanovo džiazo muzikos koncertas; rugpjūčio 31 dieną – Vytenio Lingio personalinė paroda bei Olego Ditkovskio ir Sauliaus Bareikio koncertas; lapkričio 16 dieną – tapytojos Giedros Purlytės parodos atidarymas ir įsimintinas grupės „The Ditties“ koncertas. Įspūdingi ne tik pačios parodos ir koncertai, bet ir galimybė po jų pasikalbėti su menininkais. Į renginius susirenka 80-100 svečių, kas tikrai daug, nes jie vyksta ne mieste.

Ir ūkio lašišadieniai

Unikalus reiškinys ir jau dešimtį metų vykstantys „Senosios Gegužinės ūkio lašišadieniai“, kurie organizuojami kartu su žvejų klubu „Viename gale kablys“. Tai  yra didelė šventė-varžybos ne tik žvejams mėgėjams. 

„Aš ir pats seniau nežinojau, kad Neris su savo intakais yra didžiausia Baltijos regiono lašišų nerštavietė, kur šios žuvys nuo neatmenamų laikų vasaros pabaigoje-rudenį pradeda plaukti iš jūros ir žiemą neršia. Sakysit, o koks čia ryšis su kultūra ir gamtosauga? Mes ir čia akcentuojame mums svarbius dalykus – žvejybos taisyklių laikymąsi, žvejybos ir elgesio kultūrą. Visos žuvys paleidžiamos, renkamos upės pakrančių šiukšlės, į renginius atvyksta su pranešimais mokslininkai, gamtosaugininkai“, – kalbėjo R. Bortkūnas.

Kultūros sostinės metai 

Ką atnešė šie, kultūros sostinės metai, „Senosios Gegužinės ūkio“  kaimo turizmo sodybai?  

„Mūsų renginiai tapo dar labiau žinomi rajono žmonėms, bendradarbiaujant su Kaišiadorių kultūros centru, buvo gautas papildomas finansavimas, kuris leido padidinti atlikėjų honorarą. Parodų autoriai jo niekada neprašė ir neprašo, o muzikos atlikėjų galėjome pasikviesti daugiau ir įvairesnių. Buvau „Kaišiadorių – Lietuvos kultūros sostinės 2024“ ambasadoriumi, tad  galėjau pristatyti ne tik mūsų veiklą, bet ir atstovauti rajonui, Kaišiadorims. O profesionalaus meno sklaidą bei jo prieinamumą mūsų rajone, žmonių kultūrinį aktyvumą skatiname nuo pat savo kaimo turizmo sodybos įkūrimo“, – sakė Rolandas Bortkūnas.