Kalbėta apie savižudybių prevencijos įgyvendinimo žingsnius Ukmergės rajone
Ukmergės rajono savivaldybės vadovai bei administracijos darbuotojai, švietimo, policijos ir gydymo įstaigų atstovai šią savaitę susitiko su Valstybinio psichikos sveikatos centro Savižudybių prevencijos biuro vadovu Mariumi Strička ir vyriausiąja specialiste Rūta Klovaite. Ukmergės pedagoginės psichologinės tarnybos organizuoto ir kelias valandas užtrukusio susitikimo metu kalbėta apie savižudybių prevencijos įgyvendinimo žingsnius rajone, apie savižudybių prevencijos algoritmų parengimą.
Pernai iš gyvenimo pasitraukė 15 ukmergiškių (per paskutinius penkerius metus, savižudybių skaičius svyruoja nuo 15 iki 20 žmonių). Lieka labai kenčiantys nusižudžiusio artimieji (savižudybė skaudžiai atsiliepia mažiausiai 6 kitiems žmonėms).
Per 2010-2015 metus Ukmergės rajone nusižudė 84 vyrais ir 29 moterys. Lyginant pagal amžių, daugiausiai – net 6 moterys – ranką prieš save pakėlė perkopusios 80-metį, po 5 – sulaukusios 70-79 bei 40-49 metų amžiaus. Vyrų tarpe daugiausiai – net 22 – nusižudė būdami 50-59 metų ir 14 – sulaukę 20-29 metų.
„Lietuva savižudybių skaičiumi pirmauja Europoje ir visuomet patenka į bent jau „top dešimtuką“ pasaulyje, šiuo metu yra pirmajame penketuke, tai yra labai nepalankus visuomenės sveikatos rodiklis“, – trečiadienį situaciją Seimo Savižudybių prevencijos komisijos posėdyje pristatė M.Strička.
Jis pažymėjo, kad savižudybių skaičius skirtinguose Lietuvos regionuose skiriasi net penkis kartus ir dažniau žudosi kaimiškųjų vietovių gyventojai, kai Vilniaus, Kauno miestų rodikliai – kur kas geresni, tuo tarpu visa apimančios savižudybių prevencijos priemonės vykdomos tik dviejose savivaldybėse, Vilniuje ir Kupiškio rajone.
Pasak M. Stričkos, siekiant mažinti savižudybių skaičių, visų pirma reikia rengti mokymus vadinamiesiems „vartininkams“ – tarnybų ir institucijų darbuotojams, kurie pirmieji gali pastebėti problemą, t.y. policininkams, sveikatos priežiūros specialistams, socialiniams darbuotojams, o kartu užtikrinti, kad po mėginimo nusižudyti žmogui būtų teikiama psichiatrinė-psichologinė pagalba.
R. Klovaitė pagarsino neseniai Vilniaus universitete atlikto tyrimo, kurio metu buvo aiškinamasi, kokios pagalbos žmonės norėjo po mėginimo nusižudyti, rezultatus.
Paaiškėjo, kad labiausiai tiems žmonėms reikėjo emocinės paramos (supratimo, priėmimo, nuraminimo, realistiško padrąsinimo), informacijos suteikimo (patarimų, konstruktyvaus atliepimo apie jų mintis ar elgesį), konkrečios pagalbos (aktyvių veiksmų, pvz. organizuojant specialistų pagalbą) bei teigiamo ir malonaus bendravimo.
„Reikia žmogų išmokyti mąstyti plačiau. Vietoj „vietoj beprasmiška“ reikia sakyti „išeitis visgi yra“. Žmonės slepia, jiems gėda pasirodyti, kad yra silpni ir nesusitvarko su savo problemomis. Jie tampa uždari, nes atsiranda baimė, kad bus apkalbėti. Savižudybė yra ištisas procesas, ėjimas, kelias iki to.
Visuomenėje reikia pakeisti daugybę nuostatų, ją reikia labiau šviesti ir išmokyti pastebėti bei ištiesti pagalbos ranką apie savižudybę galvojančiam. Juk toks žmogus tarsi dviem bėgiais važiuoja – net gi gilios depresijos prislėgtam visada išlieka noras gyventi. Iš 10 nusižudžiusiųjų 8 kalbėjo apie tai. Tik reikėjo išgirsti ir sureaguoti. Netiesa, kad dauguma savižudybių nutinka staiga, be išankstinio perspėjimo. Reikia sunerimti, jei staiga labai pasikeitė žmogaus elgesys, jei jis ištrynė savo profilį socialiniame tinkle ir kita “, – kalbėjo R. Klovaitė.
