Kalėdų simboliu tapusios eglės likimas priklauso nuo mūsų

Eglės – neatsiejamas šv. Kalėdų simbolis. Be jų sunkiai įsivaizduojamas ir pačios Lietuvos kraštovaizdis. Tačiau mokslininkai šių medžių likimą piešia ne pačiom šviesiausiom spalvom. Didžiausią grėsmę žaliaskarėms kelia klimato kaita ir masiniai žievėgraužio tipografo, liaudiškai kinivarpų, antplūdžiai. Ką reikėtų daryti, kad Lietuvoje išsaugotume eglių populiaciją, ir kuo jos svarbios miško biologinei įvairovei, atsako Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkai.

Vien sumažinti eglių kirtimo amžių nepakanka

Atsižvelgdama į kenkėjų daromą žalą eglynams, Aplinkos ministerija gruodžio pradžioje priėmė sprendimą sumažinti minimalų eglių kirtimo amžių ūkiniuose miškuose iki 61 metų. Pasak Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos Miško mokslų katedros profesoriaus dr. Gedimino Brazaičio, tai nėra problemos sprendimas, o bandymas išvengti padarinių ar bent juos sumažinti. „Tai paprasčiausiai yra esamų resursų gelbėjimas, o ne eglių populiacijos išsaugojimo priemonė. Vietoj to, kad prarastų vertingą medieną, valstybė nori ją išsaugoti ir uždirbti pajamų. Tai yra praktinis požiūris. Tuo tarpu problemos sprendimas žiūrint į ilgalaikę perspektyvą būtų kurti mišrius ir būtinai įvairiaamžius medynus”, – teigia profesorius.

„Kalbant apie mišrumą, dabartiniai teisės aktai jau tai įtvirtina ir pats miškų sektorius supranta, kad geriau atkurti mišką, kuriame augtų ne vien tik eglė. Tačiau įvairiaamžiškumo mes plynais kirtimais nepasieksime, o tai yra labai svarbi sąlyga, – teigia prof. dr. Gediminas Brazaitis. – Miškai su eglėmis būtų atsparesni, jeigu žievėgraužio tipografo pažeidimams jautri medyno dalis – penkiasdešimties metų ir vyresnės eglės – sudarytų dešimt ar maksimaliai dvidešimt procentų visų medžių. Jei ta dalis medžių žūtų dėl tipografo veiklos, patį mišką išsaugotume. Jaunesnės eglės greitai užimtų žuvusiųjų vietą ir toks miškas būtų tvariausias.”

Mokslininko teigimu, prie dabartinių problemų smarkiai prisidėjo tai, jog po Antro pasaulinio karo buvo sodinami didžiuliai monokultūrinių eglynų plotai. „Tuo metu reikėjo atkurti per karą masiškai iškirstus miškus, o eglė yra santykinai greitai auganti medžių rūšis, turinti vertingą medieną. Remiantis tuometinėmis žiniomis, neatrodė, jog ateityje tai sukels problemų. Taip pat dalis miškų buvo sodinami žemės ūkio žemėse, o tai sąlygojo mažesnį medžių atsparumą”, – aiškina profesorius.

Reikia keisti kirtimų ir miško sodinimo praktikas

Pasak prof. dr. Gedimino Brazaičio, norint ilgalaikių pokyčių, reikėtų keisti miškininkystės praktikas jaunuose miškuose.

„Mums reikėtų atkreipti dėmesį į jaunesnius, 30-40 metų amžiaus, medynus ir galvoti, ką su jais daryti. Galima taikyti skirtingo intensyvumo kirtimus, kur vietomis medynai būtų praretinami intensyviau, sukuriamos aikštelės, kuriose savaime atželtų nauja eglių karta. Tokiu būdu formuotųsi pomiškis, antrasis ardas, atsirastų įvairiaamžiškumas. Taip būtų galima jaunesnius medynus palaipsniui transformuoti į įvairiaamžius”, – teigia prof. dr. G. Brazaitis.

Tuo tarpu saugomose teritorijose, dabartiniuose senesniuose medynuose, turėtume orientuotis į atrankinio tipo kirtimus, kurie padėtų formuotis jaunesniajai kartai ir didintų miško tvarumą. Šiuose miškuose labai svarbu išsaugoti bent dalį senų eglių.

Svarbi rūšis biologinei įvairovei

Senos brandžios eglės yra labai svarbios miško biologinei įvairovei palaikyti. Jeigu visuose miškuose būtų leista kirsti šešiasdešimties metų sulaukusias egles, tai pasireikštų biologinės įvairovės praradimais.

„Įdomu tai, jog biologinei įvairovei pati reikalingiausia yra stambių žuvusių eglių mediena, – teigia Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos Aplinkos ir ekologijos katedros lektorius dr. Žydrūnas Preikša. – Tada eglė tampa viena svarbiausių medžių rūšių daugeliui organizmų grupių. Reikalingi tiek stuobriai, tiek virtuoliai, nors juose ir ant jų gyvena visiškai skirtingos rūšys. Šiuo atveju svarbi būtent stambi negyva mediena – ant 10 cm skersmens negyvos medienos saugomų rūšių rasime ypač mažai.”

Pasak mokslininko, eglių stuobriai ypač svarbūs beveik visiems geniniams paukščiams kaip mitybinė bazė. Taip pat kerpėms ir grybams, kurių dalis auga išimtinai tik ant eglių.

„Jei nebus brandžių žaliuojančių medžių, nebus ir stambių stuobrių ar virtuolių. Stambi negyva mediena svarbi rūšims dar ir todėl, kad ji išlieka gamtoje nesupuvusi žymiai ilgiau nei smulki ir taip rūšys gali gyvuoti ant vieno substrato žymiai ilgiau. Jeigu, pavyzdžiui, grybas ir bandytų įsikurti ant plonų virtuolių, šie greitai supūtų ir grybas nespėtų išauginti vaisiakūnių ir pasidauginti. Ilgalaikėje perspektyvoje jis tokiame miške neišliktų”, – teigia Ž. Preikša.