Kam (ne)suteikiamas prieglobstis Lietuvoje?
Lietuvai susidūrus su neregėto masto migracijos krize, pastaraisiais mėnesiais tokios sąvokos kaip „migrantai“, „neteisėta migracija“, „pabėgėliai“, „prieglobsčio prašytojai“ viešojoje erdvėje tapo itin dažnai vartojamos. Tarptautinė migracija vyksta dėl įvairių priežasčių – vieni žmonės bėga nuo represijų, persekiojimo ar karo, kiti ieško tiesiog geresnio gyvenimo išsivysčiusiose, turtingose šalyse. Visi jie yra migrantai, tačiau vieni pasirenka teisėtą būdą atvykti į šalį ir prašo prieglobsčio, kiti renkasi neteisėtai kirsti valstybės sieną ir vėliau mėgina legalizuotis, pasilikdami savo tikslo šalyje. Taigi kas iš užsieniečių Lietuvoje turi teisę gauti prieglobstį ir kokios taikomos prieglobsčio formos?
Kokios Lietuvoje nustatytos prieglobsčio formos?
Migracija gali būti teisėta ir neteisėta. Teisėta migracija laikoma tais atvejais, kai žmonės atvyksta turėdami oficialų pagrindą: turistinę ar darbo vizą arba laikiną leidimą gyventi, o atvykę pasiprašo prieglobsčio. Tuo tarpu neteisėta migracija Lietuvoje stebima kelis pastaruosius mėnesius. Daugiausiai tai žmonės, kurie kerta arba mėgina kirsti Lietuvos Respublikos valstybės sieną neteisėtai, naudojasi nelegalių migrantų gabentojų, kurie aktyviai dalyvauja tokiose žmonių kontrabandos schemose, paslaugomis.
Šiemet į Lietuvą neteisėtai pateko 4 171 užsienietis, dar beveik 3 800 buvo neįleisti pasienio pareigūnų.
Lietuvoje taikomos dvi prieglobsčio formos: pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga (pastaroji suteikiama dvejiems metams su galimybe ją pratęsti). Prieglobstis – tai pabėgėlio statuso arba papildomos apsaugos suteikimas užsieniečiui įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nustatytais pagrindais ir tvarka.
Pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, pateikiančiam įrodymų, kurie pagrindžia, kad jis yra ir / ar gali būti persekiojamas dėl savo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, prašytojui, esančiam už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negalinčiam ar bijančiam naudotis tos valstybės apsauga. Atliekant vertinimą, ar užsieniečiui gali būti suteiktas pabėgėlio statusas, žiūrima, ar asmuo atitinka pabėgėlio apibrėžimo sąlygas, kurios yra išdėstytos 1951 m. priimtoje Konvencijoje dėl pabėgėlių statuso (vadinamojoje Ženevos konvencijoje).
Taip pat vertinama, ar persekiojamas asmuo turėjo galimybę kreiptis ir gauti veiksmingą apsaugą iš valstybės (pavyzdžiui, kreiptis į policiją, ginti savo teises nešališkame teisme ir kt.) arba persikelti gyventi į jam saugią kilmės šalies dalį. Kai persekiotojas yra pati valstybė (valdžios atstovai) dažnai asmuo negali tikėtis gauti apsaugos iš valstybės institucijų, jei teisėsaugos institucijos, teismai yra korumpuoti ir pan.
Kalbant apie pabėgėlio apibrėžimą, svarbu paminėti tai, kad ši sąvoka neretai susiaurinama. Pabėgėliai dažnai vadinai politiniais pabėgėliais, tarsi pabėgėliu asmuo galėtų būti pripažįstamas tik dėl savo politinių įsitikinimų – iš pabėgėlio apibrėžimo akivaizdžiai matyti, kad sąvoka ,,politiniai įsitikinimai“ tėra viena iš konvencinių priežasčių.
Kita prieglobsčio forma, papildoma apsauga, yra suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris, kaip ir konvencinis pabėgėlis, yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, tačiau ji nesiejama su konvencinėmis priežastimis. Šiuo atveju pagrindą baimei sudaro asmeniui gresiantys kankinimai, žiaurus, nežmoniškas elgesys, orumo žeminimas, mirties bausmė ar egzekucijos grėsmė, rimta grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.
Taigi, pagrindinis skirtumas tarp šių dviejų prieglobsčių formų yra ne gresiančių veiksmų pobūdis ar apsaugos poreikio lygis, o grėsmės atsiradimo priežastys. Pavyzdžiui, grėsmė, kad žmogus gali būti įkalintas dėl jo politinių pažiūrų ir įsitikinimų (konvencinė priežastis), lemia, kad užsieniečiui bus suteiktas pabėgėlio statusas, o atvejai, kai grėsmės žmogaus sveikatai ar gyvybei yra susijusios su nekonvencinėmis priežastimis, nulemia papildomos apsaugos suteikimą. Ekonominės paskatos, geresnio gyvenimo paieška negali tapti priežastimi prašyti ar suteikti prieglobstį migrantui.
Prašymą suteikti prieglobstį, esant paskelbtai ekstremaliajai padėčiai, užsienietis pateikia asmeniškai Lietuvos Respublikos pasienio kontrolės punktuose arba Lietuvos Respublikos teritorijoje Migracijos departamentui, būdamas užsienio valstybėje – Lietuvos konsulinėse atstovybėse. Nepilnamečių šeimos narių vardu prašymą gali pateikti vienas iš pilnamečių šeimos narių. Nelydimo nepilnamečio užsieniečio arba neveiksnaus užsieniečio vardu prašymą gali pateikti jo atstovas. Prieglobsčio prašytojas turi būti jam suprantama kalba supažindinamas su visais dėl jo priimtais sprendimais ir gauti jų kopijas. Visus prašymus dėl prieglobsčio Migracijos departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba registruoja Lietuvos migracijos elektroninių paslaugų informacinėje sistemoje (MIGRIS).
Migrantai Lietuvoje apgyvendinami laikinose vietose, kol nagrinėjami jų prašymai. Dažniausiai migracijos procedūros užtrunka iki 6 mėnesių. Jeigu migrantui prieglobstis nesuteikiamas, jis gali išvykti savo noru arba būti priverstinai grąžintas į kilmės šalį. Šiuo metu išnagrinėta 918 prašymų dėl prieglobsčio, prieglobstis suteiktas vienai Eritrėjos pilietei. Lietuva yra patvirtinusi savanoriško grįžimo tvarką. Pagal ją pareiškusiems norą savanoriškai grįžti į savo šalį neteisėtiems migrantams Valstybės sienos apsaugos tarnyba arba Migracijos departamentas gali teikti finansinę paramą, jeigu jie pateikia tokį prašymą ir bendradarbiauja su institucijomis. Sugrįžti norintiems migrantams nuperkami bilietai, taip pat išmokama 300 eurų kelionpinigių.
