Kaniterapija: augintinio dovanotos geros emocijos padeda sveikti
Dar neseniai buvo sunku įsivaizduoti gyvūną ligonio palatoje, slaugos ar globos namuose, ugdymo įstaigoje. O šiandien kaniterapijai parengti šunys pasitelkiami ugdymo įstaigose, dirbant su tėvų globos netekusiais, autizmo ar kitos negalios paliestais vaikais. Sertifikuotų kaniterapijos šunų Lietuvoje – vos kelios dešimtys, ši terapijos sritis kol kas nėra oficialiai įteisinta ir priskiriama alternatyviajam gydymui. Nepaisant to, keturkojai terapeutai – vis dažnesni psichologų, kineziterapeutų, specialiųjų pedagogų pagalbininkai, ir šių paslaugų poreikis vis auga.
Tokius šunis profesionaliai kaniterapijai rengė Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) dailės terapijos specialybės magistrantė, kinologė Ineta Martinkevičiūtė.
Teigiamų kaniterapijos pavyzdžių daug. Vienas tokių – kai socialinio nerimo sutrikimo kamuojama mergaitė, turinti autistinio elgesio bruožų ir visiškai nebendraujanti su svetimais žmonėmis, po 8 užsiėmimų jau duoda šuniui žodines komandas, moka jį pagirti ir netgi jam garsiai skaito vaikišką knygelę.
Užsiėmimus su keturkojais terapeutais borderkole Mūza, belgų aviganiu malinua Toniu ir vipete Liuse iki šiol džiugiai prisimena ir vaikų gerovės centro „Pastogė“ ikimokyklinukai. Pasak šios įstaigos direktoriaus pavaduotojos socialiniams reikalams Laimos Grigonytės, pabendravus su šunimis vaikų elgesyje sumažėjo pykčio ir agresijos, jie pradėjo dažniau šypsotis. O štai vokiečių aviganė Arytė šiemet veikiausiai tapo pirmuoju šunimi, kuris su LSMU Profesionalios kaniterapijos tarnybos narėmis dalyvavo mokyklos egzamine.
„Terapinės galios turi tai, jog šuo geba besąlygiškai priimti bet kokį žmogų“, – sako kinologė, Profesionalios kaniterapijos tarnybos narė I.Martinkevičiūtė. LSMU Kinologijos mokslinio ir edukacinio ugdymo centro vadovas vadovas, LSMU Veterinarijos akademijos Gyvulininkystės technologijos fakulteto Gyvūnų auginimo technologijų instituto lektorius Mindaugas Paleckaitis sako, kad žmogus bei šuo bendrauja dar ir biochemiškai. Moksliškai įrodyta, jog bendraujant su šunimi, žmogaus organizme padaugėja vadinamojo „laimės hormono“ oksitocino, o „streso hormono“ kortizolio – sumažėja, ir tai teigiamai veikia sveikimo procesus.
Pasak M. Paleckaičio, kaniterapijai tinka ne visi šunys. Šiuo metu Lietuvoje yra tik apie 30–40 šunų, oficialiai išlaikiusių tarptautinių šios srities ekspertų rengiamus kaniterapijos testus. Lietuvoje kaniterapija kol kas nėra oficialiai įteisinta, tad veikia tik įvairūs projektai, kurių metu dirbama su neįgaliaisiais, senelių namų gyventojais ir kt.
Specialistus, galinčius rinktis kinologo specializaciją ir tobulintis gyvūnų terapijos srityje, LSMU rengia dvi – gyvūnų mokslo bakalauro ir gyvūninių išteklių valdymo magistro – studijų programos. Kai kurie šių programų studentai – LSMU Kinologijos centro Profesionalios kaniterapijos tarnybos nariai, daugelyje socialinių projektų dalyvauja neatlygintinai. Specialistai pastebi, jog profesionalių kaniterapijos paslaugų poreikis šalyje auga.
Kaip dirba kaniterapijos specialistai, ką geba šiai sričiai parengti šunys, bus galima pamatyti rugpjūčio 8 d. Kaune, 19 val. Draugystės parke. Čia vyksiančiame Veiklių mamų klubo Šeimų piknike numatytas kaniterapijai parengtų šunų pasirodymas, bus galima pabendrauti su jų šeimininkais.
