Karaimai žavėjosi Anykščiais ir kvietė į Trakus
Gegužės pabaigoje Anykščiuose svečiavosi garbingo amžiaus karaimai – kelininkų Garbės veteranas, Lietuvos karaimikos puoselėtojas, metraštininkas, knygos „Nuo Juodosios jūros iki Trakų“ autorius Romualdas Tinfavičius ir literatas, keturių poezijos rinkinių autorius Aleksandras Vytautas Zajančauskas.
Pasidalinti Anykščiuose patirtais įspūdžiais į „Šilelio“ redakciją karaimus atlydėjo Anykščių r. Kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pirminės organizacijos pirmininkas Vytautas Raišelis.
Pas R. Tinfavičiaus kurso draugą, ilgametį bičiulį Vytautą Raišelį apsistojusieji draugai Anykščiuose aplankė Siauruko ir Angelų muziejus, pabuvojo Medžių lajų take, svečiavosi pas buvusį Anykščių kelių tarnybos viršininką Rimantą Kuzmą bei pas dabartinį Anykščių kelių tarnybos viršininką Dalių Stasiukonį. Svečiai dovanojo kolegoms po knygą „Nuo Juodosios jūros iki Trakų“.
„Anykščiai nuolat atsinaujinantis kurortinis ir kultūrinis miestas. Jame kaskart atrandame ką nors naujo“,- ne pirmą kartą mūsų krašte apsilankiusieji trakiečiai Romualdas ir Aleksandras negailėjo komplimentų šiandieniam miestui, lietuvių literatūros klasikų gimtajam kraštui ir gamtos bei kultūros vertybes išsaugojusiems ir puoselėjantiems Anykščių krašto žmonėms.
„Įdomu, kiek karaimų tautos žmonių dabar gyvena Lietuvoje?“, – paklausėme R. Tinfavičiaus ir paprašėme trumpai papasakoti apie lietuvių ir karaimų tautų bendrystę.
„Šiuo metu Lietuvoje gyvena maždaug 159 karaimai. Dar Vytauto Didžiojo laikais, kai Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė siekė ir Krymą, Vytautas atkeldino iš ten tris šimtus aštuoniasdešimt tris šeimas, kurios apsigyveno Biržuose, Panevėžyje, Trakuose, Vilniuje ir kitose vietovėse. Aš gimiau Biržuose 1936 m. vasario 16 d. karaimų Simono ir Pelagėjos šeimoje. Vėliau gyvenome Pasvalio r. ir Panevėžyje. Vaikystėje šeimoje mes kalbėdavome karaimiškai. Šimtu procentų jos nemoku, bet susiklabėti galiu, tik dabar nebėra su kuo klabėti karaimų kalba, mokančių šią kalbą. 1955 m. baigiau Panevėžio hidromelioracijos technikumą, dirbau Žagarėje, Panevėžyje, Vilniuje, Širvintose. Keliai atvedė į Trakus, kur sukūriau šeimą. Su žmona a. a. Julija savo vaikų neturėjome, todėl užauginome berniuką iš vaikų globos namų. Esu istorijos mylėtojas, todėl visą gyvenimą domėjausi karaimų tautos istorija, rinkau įvairiausią medžiagą. Taip susikaupė nemažas pluoštas įdomios informacijos. 1976 m. baigiau Lietuvos žemės ūkio universitetą, įgijau mokslinį agronomo laipsnį, vėliau vadybos ir verslo administravimo magistro laipsnį. 1997 m., pažymint karaimų atkeliavimo į Lietuvą 600-ąsias metines, kilo graži mintis trakiečiams – turimą informaciją suriši į knygas ir perduoti Trakų istoriniam muziejui, Trakų viešajai bibliotekai, Mokslų akademijos ir Vilniaus universiteto bibliotekoms. Vėliau, metams bėgant, buvo priimtas vieningas sprendimas išleisti knygą. Pagrindinis mano pagalbininkas rengiant ledinį buvo Aleksandras. Jo melodingi eilėraščiai puošia knygą ir džiugina ne tik karaimų bendruomenės narius, bet ir visus poezijos mylėtojus. Dėka rėmėjų, 2013 m. gimė knyga „Nuo Juodosios jūros iki Trakų“, kuri buvo išleista vieno tūkstančio egzempliorių tiražu. Praėjus 50 metų po technikumo baigimo savo iniciatyva surengiau kurso draugų susitikimą. Miela bendrauti su žilagalviais bendrakursiais. Kiekvienas susitikimas su jais – tai šventė, todėl ir esu Anykščiuose“, – dėstė linksmai nusiteikęs R. Tinfavičius.
