Kas nenužudo, tas padaro žmogų stipresniu
Dailidžių viensėdyje (Kernavės seniūnija), iki kurio nuo asfaltuoto kelio 4,5 km, iš jų 2,5 km siauro, speiguotą žiemą nepravažiuojamo miško keliuko, gyvena Eglė su keturiais vaikais. Sodyba kukli, elektros tiekimas silpnas, vanduo šulinyje (kuris šią vasarą išdžiuvo), tualetas lauke – tokia buvo gyvenimo pradžia 17 metų merginai. Kokie likimo vingiai atginė miestietę į nuošalų gamtos prieglobstį?
Gimė Eglė Vilniuje muzikologo (vėliau tapusio Muzikos akademijos prorektoriumi, rektoriumi) ir ekonomistės šeimoje. Kaip ir tėtis, dukra turėjo muzikinių gebėjimų, todėl įstojo mokytis į Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklą. Besimokydama 6 klasėje, mergaitė pajuto, jog labiau nei muzika ją traukia gamta ir gyvūnai. Namuose ne kartą prieglobstį rasdavo beglobis kačiukas ar šuniukas iš gatvės. Rūpinimasis priklydėliais atimdavo nemažai muzikavimui skirto laiko. Tačiau tėvai neprieštaravo, nes mylėjo dukrą.
Eglės tėtis dažnai vykdavo į komandiruotes. Ir viena išvyka į Maskvą dukrai labai įsimintina. Kai tėtis parvežė kokerspanielių veislės šunelį, tai buvo didelė staigmena mažai mergaitei. Šunelio draugija Eglei patiko labiau, nei užsiėmimai prie fortepiono. Bet įtakingo tėčio vaikas negalėjo atsisakyti muzikavimo. Mergaitė jautėsi kankinanti save, nes giliai širdyje svajojo apie veterinarijos studijas. Tačiau teko paklusti tėvų valiai ir baigti 12 klasių įgyjant muzikologijos specialybę.
Iš sostinės į viensėdį
Kaip ir daugelis jaunuolių, ji norėjo įrodyti, jog pati gali susikurti savo gyvenimą, o ne būti tėčio šešėlyje. Atsirado ir širdies draugas Vaidotas. Pora nusprendė kelias savaites paatostogauti Eglės tėvų sodyboje Dailidžių kaime (tuomet buvo kelios sodybos) ir apsvarstyti ateities planus. Miškas, grynas oras apsvaigino jaunuolius ir jie sodyboje liko visą vasarą. Kitame Neries krante vasarojo šeima iš Klaipėdos. Šie žmonės paprašė Eglės likti žiemai ir prižiūrėti jų vištas. Romantiškai nusiteikusi, įsimylėjusi pora sutiko, net nepasvarsčiusi, iš ko pragyvens (neturėjo jokių pajamų). Kai maitintis vien kiaušiniais tapo koktu, su kaimynais kiaušinius mainė į pieną, dešrą, duoną. Tėvai sąmoningai neparėmė manydami, kad Eglė ir Vaidotas susipras, jog gyvenimas vienkiemyje sunkus, neįdomus, ir grįš į sostinę, dukra stos studijuoti. Tačiau jaunoji pora atkakliai laikėsi savo ir prašė padovanoti sarginį šunį – bus saugiau. Tėtis neatsispyrė dukros aistrai, netrukus sodybą sergėjo Kaukazo aviganis. Eglei labai patiko šios veislės šunys ir kilo mintis imtis veisimo. Tuomet už mažą šunelį užsienyje galima buvo gauti iki 1000 dolerių. Pajutę lengvų pinigų skonį, Eglė su Vaidotu vis pirko ir pirko Kaukazo aviganius. Šunų skaičius išaugo iki 16 (2 patinėliai ir 14 patelių) . Verslas klestėjo. Pora susituokė, gerai gyveno ir net nepagalvojo, kad sėkmė išslys iš rankų. Kai Kaukazo aviganiai buvo įtraukti į agresyvių šunų sąrašus, pasipylė kaimynų skundai. Šunis teko parduoti, padovanoti. Ir vėl jaunoji šeima liko be pajamų šaltinio. Vaidotas turėjo geodezininko specialybę. Tuo metu prasidėjo žemės nuosavybės atkūrimas. Vyras laimėjo konkursą žemės reformos darbams atlikti. Kaip atlikti žemės matavimus žinojo, tačiau apskaičiuoti ir tvarkyti bylas nemokėjo. Vaidotas puolė į neviltį, tačiau Eglė buvo atkakli, tuomet ji laukėsi pirmagimio. Žūtbūt reikėjo išlaikyti vyro darbo vietą. Žmona ėmė nagrinėti bylas, paprašė Vaidoto nupirkti kelias kompiuterines programas. Niekas nė neįtarė, jog Vaidotas atlieka matavimus, o Eglė – skaičiavimus.
Gimė sūnus, po metų – dukra. Regis gyvenk ir džiaukis. Šeima yra, pinigų pakanka. Bet juk žmonės kvailioja iš nevilties arba iš gero gyvenimo. Taip nutiko ir Vaidotui. Eglė bandė išsaugoti šeimą, pagimdė trečią ir ketvirtą sūnelį. Tačiau po gimdymo sutriko moters sveikata, teko ištverti 8 operacijas. O serganti žmona tuo labiau nereikalinga. Susikrovė vyras lagaminėlį ir išvyko. Prisimena moteris, kaip operuotis važiavo su kūdikiu ant rankų. Bėda viena nevaikšto – byloja liaudies išmintis. Važiuojant namo siauručiu miško keliuku, Eglė susidūrė su priešpriešais atvažiuojančiu automobiliu. Lūžo nosis. Vėl operacijos. O čia dar viena stulbinanti žinia – vyras išvyko, o vyro skolos liko…
Daugiavaikė mama pasiliko be darbo, be pajamų, be santaupų. Tik sodyba, senas automobilis be atbulinės ir pirmos pavaros ir keturi vaikučiai. Kiekvieną rytą nubudus galvoje sukosi mintis „Ką daryti ?“ – prisimena Eglė. Maldavo atidėti skolas, neatjungti ir taip silpnai tiekiamos elektros (elektros pastotė toli nuo namų), vaikus maitino gaunamais Europos paramos produktais. Pati valgė tai, kas likdavo. Toks „juodas periodas“ trūko apie 1,5 metų.
Eglė ieškojo darbo (specialybės neturėjo). Reikėjo geodezijos specialisto Vilniuje, tačiau UAB neskubėjo priimti žmogaus, neturinčio licencijos. Moteris turėjo įrodyti, jog šį darbą išmano. Įsidarbinti pavyko. O kaip vaikai? Ogi vyresnieji augino mažuosius. Šito sau atleisti Eglė negali, tačiau pasirinkimo neturėjo.
Kelionė į sostinę atimdavo didelę dalį pinigų. Ir vėl reikėjo ieškoti sprendimo. UAB įvertino moters gebėjimus ir leido dirbti namuose. Tebedirba iki šiol.
Pamažu Eglė atsistojo ant kojų. Susikūrė gerovę. Šiemet išsigręžė gręžinį. Dabar galima praustis ir negalvoti, kad vanduo bet kuriuo momentu gali baigtis – džiaugiasi moteris. Turi elektros generatorių, tačiau iš įpratimo nejungia kelių elektros prietaisų vienu metu. Vyresnieji vaikai studijuoja universitetuose, jaunėliai berniukai mokosi mokykloje. Eglė šypsosi ir pagalbos neprašo. Džiaugiasi, jog nepalūžo, likimo nekaltina ir tiki, kad mintys materializuojasi.
*****
”Krašto naujienos” Eglės mažiesiems dovanoja visą šūsnį naujų knygelių, kurias redakcijai skyrė Fondo “Švieskime vaikus” vienas iš steigėjų R. Karbauskis.
