Kas Seime atstovaus anykštėnus? Saviškiai ar „atėjūnai“?
Praėjusį penktadienį Anykščių kultūros centro salėje vyko Anykščių – Panevėžio rinkimų apygardos Nr. 49 kandidatų į Seimą susitikimas su visuomene. Susitikimą iniciavo Drąsos kelio politinės partijos kandidatas į Seimą Einaras Vildė. Vietiniai, anykštėnams gerai pažįstami kandidatai, ko gero, išsigando naujai atvykusių drąsuolių ir debatuose dalyvauti pabūgo. Greičiausia juos išgąsdino naujųjų kandidatų ryžtas. Tad į debatus atvyko pats susitikimo iniciatorius Einaras Vildė, Lietuvos liaudies partijos kandidatas Egidijus Baltušis, bei save iškėlęs jaunas architektas Ričardas Krūminis, kupinas idėjų ir energijos veikti Lietuvos labui.
Susitikimas prasidėjo „sausakimšoje“ tuščių kėdžių salėje. Obuoliui būtų buvę sunku nukristi ant kieno nors galvos, nes atėjo tik 24 anykštėnai, įskaitant du Savivaldybės ir tris žiniasklaidos atstovus.
Kaip ir pridera, susirinkimą pradėjo jo iniciatorius E. Vildė. Jis prisistatė esąs tremtinių palikuonis, pastaruosius 14 metų gyvenęs emigracijoje Anglijoje (Tad ką jis gali žinoti apie dabartinį gyvenimą Lietuvoje, o juo labiau Anykščiuose?). Kandidatas tikino, kad dvylika metų labai aktyviai reiškėsi emigrantų veikloje. Sakė esąs nevedęs, moka keturias kalbas ir jau du dešimtmečius dirba informacinių technologijų inžinerijoje. Deja, kaip teigė debatų organizatorius, šiuo metu niekur nedirba, nes darbdaviai bijo jį priimti į darbą dėl per daug didelio pilietinio aktyvumo arba negali mokėti tiek, kiek jo darbas esąs vertas.
Supažindindamas su savo programa, E. Vildė pabrėžė, kad anykštėnams ypatingai svarbu žinoti, kur gyvena jų vaikai emigracijoje ir ką jie ten veikia. Todėl būtina Seime turėti žmogų, kuris vietos gyventojams atstovautų, nežiūrint į vietinių ponų interesus.
Toliau sekė tai, ką kalba kiekvienas, trokštantis patekti į Seimą – aiškinimai apie lietuvio gerovę, darbo užmokestį, sveikatos garantą, darbo laiką ir visą kitą. Kandidatas nestokojo ir originalių idėjų. Kalbėjo apie tai, kad trisdešimt procentų Respublikos biudžeto būtų galima surinkti iš kaimo turizmo ir tradicinių amatų. Dar toliau – dar gražiau. Buvo kalbama, kad Lietuva galėtų tapti vienu dideliu Europos senukų pensionatu ir kad tai – nuostabi perspektyva. Jo nuomone, kariuomenė turėtų būti ne NATO, bet ES. Kandidatas stebėjosi, kodėl žmonės neskiria sąvokų – Tarybų rinkimų ir Seimo rinkimų. Tarybos turi rūpintis rajono gerove, o Seimo narys – visos valstybės gerove. Pasak panorusiojo tapti Seimo nariu, jei bus gerai Lietuvai, tai ir Anykščiams bus gerai.
Klausytojai, ko gero, buvo labai “sujaudinti ir sužavėti” šios programos, na, bent jau aš. Kokioje baisioje valstybėje gyvename, jei dvidešimties metų darbo patirtį turintis IT specialistas Lietuvoje neranda darbo? Man, kaip kaimo žmogui, tokių dalykų neteko girdėti. Tai kaip žmogui gyventi? Gal galėtų Anykščių darbo birža padėti – nereiktų į Seimą eiti? Metams bėgant klausa silpnėja, tad ir apie ES kariuomenę ne kažin ką girdėjau. O gal iš ties, tą vaikiną rinkti į Seimą? Bent žinotume, ką vaikai užsieniuose veikia. Galiausia, koks skirtumas, ką išrinksim. Pasak pretendento – visi stengiasi vardan Lietuvos, reiškia, ir vardan Anykščių.
Džiugino mūsų krašto žmonių nuoširdumas. Štai pretendentės į kandidatus statuso atsisakiusi Ilona Stasiūnė iš širdies tarė: „Kiek save pažįstu, man retai tenka šnekėti, tai turbūt nusišnekėsiu…”
Ir tai tik Anykščiuose. O jeigu būtų nusišnekėjusi Seime? Gal niekas net nebūtų pastebėjęs…
Tavo labui ir žmonių gerovei – toks jauno architekto Ričardo Krūminio programos lozungas.
Nepasižymintis iškaba vaikinas ilgokai dėstė savo Lietuvos ateities matymą, kurį, nevargindamas skaitytojo, leidžiu sau sutrumpinti iki esminių tezių. Lietuva – tai stiprūs regionai, tad reikia spausti valdančiuosius investicijų atėjimui į regionus. Sudaryti sąlygas, kad investuotojai, ateinantys į regionus, pajustų komfortą. Saugikliais turėtų tapti aplinkosauginiai reikalavimai. Smulkiam verslui kad būtų suteikiamos maksimalios lengvatos. Būtina, kad šiai dienai paklausių profesijų išsilavinimą, atitinkantį šiuolaikiškas technologijas, įsigyti turėtų galimybę kiekvienas regiono gyventojas. Reikia skatinti smulkius daržovių, gyvulininkystės ūkius ir tai savaime apribotų stambiųjų prekybos centrų monopoliją. Būtina kultūriškai lavinti vaikus. Kai jie suvoks tikrąsias kultūrines vertybes, tuomet ims keistis aplinka. Svarbu, kad Seime nebūtų nuo sovietmečio užsilikusių senolių, seniai sulaukusių pensijos. Kandidato nuomone, varomoji jėga visada buvo ir bus jauni žmonės.
Į iš salės nuskambėjusį klausimą, ką tu asmeniškai padarei Anykščiams, kad mes tave rinktume, pretendentas nuoširdžiai atsakė: „Kol kas nieko, bet tikrai norėčiau”. Aišku, kad žmogus, gyvenantis Vilniuje, neturintis nė mažiausio suvokimo apie gyvenimą rajone ir apie smulkų ūkį, negali kalbėti apie „burokų darželį ar porą karvučių“. Tačiau jaunatviškas supratimas, kad Lietuva, tai ne tik Vilnius, kad šalį turi kurti jauna laisvos Lietuvos karta, o ne seni sovietmečio nomenklatūrininkai, leidžia įžvelgti racionalių programos bruožų.
Į pokalbį įsiterpęs Lietuvos liaudies partijos kandidatas Egidijus Baltušis stengėsi nesąmoningiems klausytojams išaiškinti, kad vietiniai kandidatai išmano tik rajono reikalus. Jis teigė, kad šiuo metu vyksta kalba apie visos Lietuvos problemas. Ir tik ateinančiuose rinkimuose išrinktasis (ko gero turėjo omenyje būtent save) išspręs visas rajono ir Lietuvos problemas.
E. Baltušis save pristatė, kaip aršų kovotoją prieš žemės pardavimą užsieniečiams. Vėliau, dėstydamas savo programą, originalumu nepasižymėjo. Pasisakė už Lietuvą be Europos Sąjungos privalomųjų emigrantų, už Lietuvos įstatymų viršenybę prieš ES, prieš vienalytes santuokas, kvietė visur naudoti tik lietuvių kalbą ir t.t. Nieko naujesnio ar konstruktyvaus iš Vilniuje gyvenančio ir Anykščių kraštą Seime norinčio atstovauti kandidato išgirsti nepavyko.
Taip besiklausant diskusijos, galvoje sukosi primityvios mintys apie atsakomybę. Štai šaltkalvis išklauso saugumo technikos paslaptis, specifinę darbo teoriją, mokosi praktiškų specialybės subtilybių, nors pagrindinė darbo rizika – susižeisti ar nusimušti pirštą. Vairuotojas dirba pavojingesnį darbą. Šiaip ar taip, nuo jo įgūdžių ir elgesio kelyje priklauso kitų žmonių gyvybės. Prieš sėdant už automobilio vairo, vairuotojui tenka praeiti pilną medicininį patikrinimą, gauti pažymą iš psichiatro-narkologo, mokytis teorijos bei praktinio vairavimo. Galiausiai – išlaikyti egzaminą. Ir tik po to išduodamas vairuotojo pažymėjimas, kuris suteikia teisę vairuoti. O kandidatuojant į Seimą nė psichiatro pažymos nereikia. Reiškia, valdyti valstybę gali bet kas? Net, galbūt, ligonis, turintis tik vidurinį išsilavinimą. Sakysite, kad su viduriniu išsilavinimu seimūnų nėra. Deja, tokių yra, tik niekas šio fakto garsiai neviešina. Peršasi išvada – Seimo nariu gali būti bet kas, nes jis niekam nepavojingas ir nė už nieką oficialiai neatsakingas.
Pasaulyje yra valstybių, kur kandidatai į parlamentą privalo išklausyti metus trunkantį specialų kursą, liečiantį politiką, diplomatiją, tarptautinius santykius, ekonomiką, retoriką ir t.t. Tiesa, kalbėti po vieną, išklausyti ir girdėti pašnekovą, ten nemokoma. Pasaulyje, išskyrus mus ir rusus, tai yra elgesio norma, kad eidamas į valdžią pilietis privalo mokėti raiškiai ir suprantamai reikšti mintis, bendrauti su auditorija.
Pas mus kažkaip įdomiai – kas sugalvoja, kad nori papulti į Seimą, tas ir kandidatuoja. Kad ir šiuose rinkimuose. Pradžioje buvo net šešiolika norinčiųjų. Kažin kiek jų liks po sąrašų pristatymo? Manau, kad arti dešimties. Ir išsirink, tu žmogau, patį geriausią, kai visi tik žada, tik žada, tik žada…
