Kas sustabdys pieno supirkimo kainų pasiutpolkę
Pieno gamintojai pastaruoju metu išgyvena nelengvus laikus. Nors žiemos metas ir supirkimo kainos turėtų būti aukštesnės nei vasarą, tačiau dabar – viskas atvirkščiai, jos tik dar labiau krenta. Apie tai mums pasakoja kooperatyvo „Žalioji lanka“ direktorė Nijolė Barkauskienė. Ji vadovauja kooperatyvui nuo pat jo įsikūrimo dienos 2004 metų liepos 15 d.
Embargo padariniai
„Esame visko patyrę per dešimtį gyvavimo metų, žinome, kaip išgyventi sunkius laikus, tačiau kad kainos taip drastiškai kristų, dar nėra buvę“, – sako N. Barkauskienė. Pasak jos, sutartis dėl pieno kiekio su perdirbėjais pasirašoma visiems metams, o dėl kainos tariamasi kiekvieną mėnesį, išskyrus gruodį ir sausį. „Tais mėnesiais tradiciškai sutartys būdavo pasirašomos dviem mėnesiams. Taip buvo ir šiemet, tačiau prieš Kalėdas gavome iš perdirbėjų „dovanėlę“ – pranešimą, kad sausį kainos bus mažinamos dar 5 proc. Iš viso kainos krito net 40 proc.“, – pasakoja direktorė. Sausį už pieną siūloma tik 13 euro centų (45 centai), kalbama, kad vasarį kainos dar bus mažinamos. N. Barkauskienė svarsto, kad pavieniams 1-2 karvių laikytojams, ne kooperatyvo nariams, ko gero jau siūlomi tik 3 euro centai. „Jei ne kooperatyvai, tų smulkiųjų ūkių jau seniai būtų nelikę, mes dar padedame jiems išlikti, nors ir patys jau einame į minusą. Perdirbėjams smulkieji nerūpi, nors patiems ūkininkams laikyti vieną kitą karvutę nepaprastai svarbu, tai jiems išgyvenimo klausimas. Visi vadinamojo Rusijos embargo nuostoliai kraunami ant smulkiųjų karvių laikytojų pečių. Embargo patys perdirbėjai ir prekybininkai nepatiria, juk jie metus baigė su milijoniniais pelnais, tik mes – su nuostoliais. Tai labai skaudu“, – apmaudu dalijasi kooperatyvo direktorė.
Įkalbinėti nereikėjo
Dabar kooperatyvas vienija 320 narių, tuo tarpu pradėjo nuo 12 pajininkų. „2004 m. buvo sunkūs. Buvome girdėję, kad Žemaitijoje susibūrė kooperatyvas ir kad jiems neblogai sekasi, tad pagalvojome, kad ir mums tai galėtų būti išeitis“, – prisimena direktorė. Pirmuosius narius teko įkalbinėti, nes reikėjo ir nemažų įnašų į kooperatyvo veiklą, teko pirkti šaldytuvus, transportą pienui vežti. Savo veiklą kooperatyvas pradėjo nuo vieno punkto Anykščių rajono Viešintėlių kaime. Direktorė pasakoja, kad visi kiti nariai kooperatyvą susirado patys per gimines ir kaimynus, nieko įkalbinėti jau nereikėjo. Per trejus metus į kooperatyvą susibūrė per 500 žmonių net iš 4 rajonų – Anykščių, Kupiškio, Molėtų, Ukmergės. Paskutiniu metu narių vėl sumažėjo, nes smulkių ūkių mažėja, o šis kooperatyvas vienija tik smulkiuosius, daug jų pasitraukia iš veiklos. Kooperatyvas yra asociacijos „Karvutė“ narys.
Dabar kooperatyvas turi 7 supirkimo punktus, 20 nuolatinių darbuotojų, 8 mikroautobusus pienui surinkti, 2 pienovežius pienui į perdirbimo įmonę pristatyti, 11 šaldytuvų. Kooperatyvo darbo sąnaudos gana didelės, nes tenka aptarnauti didelę teritoriją, ištirti visų narių, o jų yra daug, pristatomą pieną. N. Barkauskienė sako, kad jų pristatomo pieno, kurio vasarą būna apie 20 t, o žiemą – iki 8 t, kokybė gera, nėra somatinių ląstelių ar inhibitorinių medžiagų, gal tik bakterijų pasitaiko, tačiau, anot jos, tai viso žaliavinio pieno, ne tik smulkiųjų tiekėjų, problema.
Kooperatyvas bandė bendradarbiauti ir su „Marijampolės konservais“, ir su „Pieno žvaigždėmis“, tačiau nuolatinis jų pieno pirkėjas yra Rokiškio sūris. „Aš nelinkusi bėgioti nuo vieno pas kitą, mėgstu pastovumą, – patikina direktorė. – Bet gali būti, kad šie nepalankūs laikai privers mus ieškoti geresnės išeities, burtis su kitais kooperatyvais ir išvežti pieną iš Lietuvos“. Direktorė svarsto, kad jiems galėtų būti dar viena išeitis, jei kooperatyvas „Pienas.lt“ pradėtų perdirbti pieną, galbūt jis supirktų ir „Žalosios lankos“ žaliavą geresnėmis kainomis.
Darbas su žmonėmis
Dirbant su tokiu gausiu kooperatyvo narių skaičiumi, tenka išmanyti ir žmonių psichologiją, juk žmonės labai skirtingi. „Vieni viskuo domisi, žino, kas vyksta Lietuvoje, seka visus procesus, stebi žiniasklaidą, tai su jais bendrauti lengviausia. Jie supranta, kad kooperatyvas – tik mažas sraigtelis, ne jis kainas lemia. Tuo tarpu kiti lyg ir viską žino, bet vis tiek visuomet kaltina kooperatyvo vadovą, o tretieji nieko nežino ir jiems niekas neįdomu, jie plaukia pasroviui“, – apibūdina direktorė. Su žmonėmis daug dirbama, aiškinamasi, diskutuojama, susitinkama supirkimo punktuose. Kartą per metus vyksta ataskaitinis susirinkimas, kai kartu susirenka visų 4 rajonų kooperatyvo nariai.
Juodmargės ar žalmargės
N. Barkauskienė pasakoja, kad kooperatyvo nariai daugiausia laiko juodmarges karves, kurios duoda daugiau pieno (kooperatyvo vidurkis – 5 t), tačiau vis daugiau įsigyjama ir žalmargių ar Lietuvos žalųjų. „Aš pati labiau vertinu žalmarges ir žaląsias, jos gal kiek mažiau pieno duoda, bet užtat jis riebesnis, baltymingesnis, geresnės kokybės“, – įsitikinusi direktorė.
Vertina ministerijos paramą
Direktorė N. Barkauskienė džiaugiasi, kad kooperatyvai randa bendrą kalbą su žemės ūkio ministre Virginija Baltraitiene, kuri vertina kooperacijos naudą, skatina žmones burtis ir yra pažadėjusi visapusiškai remti šį judėjimą. N. Barkauskienė taip pat labai palankiai atsiliepia apie Žemės ūkio ministerijos pastangas padėti pieno gamintojams ištverti Rusijos embargo laikotarpį. Ministerija pasirūpino kompensacijomis tiek iš ES lėšų, tiek iš nacionalinio biudžeto. „Žmonės kartais net nesupranta, kokia tai parama ateina, tenka su jais susitikti ir jiems paaiškinti“, – patirtimi dalijasi pašnekovė. Ji sako aktyviai besidominti ir naująja Lietuvos kaimo plėtros 2014-2020 m. programos parama bei jos teikiamomis galimybėmis. „Kartu su asociacija „Karvutė“ studijuojame naujuosius dokumentus, galbūt iš visų mūsų idėjų kas nors rimtesnio ir išaugs“, – tikisi direktorė N. Barkauskienė. Išgyvenęs vieną dešimtmetį kooperatyvas „Žalioji lanka“ nežada taip lengvai pasiduoti, vildamasis, kad turi ateiti ir geresni laikai.
