Kazlų Rūdai sukurta miesto atsiradimo legenda ir jos personažų skulptūrų kompzicija
Paskutinį vasaros sekmadienį Kazlų Rūdos gyventojai ir svečiai stebėjo miesto atsiradimo legendos bei ąžuolinių miesto įkūrėjų personažų – brolių Kazlų skulptūrų kompozicijos pristatymą. Renginys vyko ugnies fakelų nušviestame centriniame miesto parke, skambant etnografiniams lietuvių liaudies instrumentams, vaidinant savivaldybės mokyklų moksleiviams.
Tai finalinis renginys, pristatęs Kazlų Rūdos savivaldybės projektą, kuriuo buvo siekiama įamžinti Kazlų Rūdos atsiradimo istoriją. 2020-ais metais Kazlų Rūdos savivaldybė švenčia savo 20-metį. Ta proga šie metai buvo paskelbti istorinės atminties metais. Kaip pažymėti šiuos neeilinius metus buvo tartasi su savivaldybės gyventojais, organizuojami konkursai. Viena iš idėjų, kuri ir buvo realizuota – sukurti miesto įkūrėjų brolių Kazlų ąžuolines skulptūras. Kadangi istorinių žinių apie juos itin mažai – tik iš lūpų į lūpas perduodamas pasakojimas apie XVI -XVIII amžiuje iš Mozūrijos miško atsikėlusį bajorą Kazlą su šeima, tai savivaldybės administracija nuspręndė suburti krašto šviesuolius ir sugalvoti miesto įkūrėjų – bajoro Kazlos šešių sūnų personažus, kurių pagrindu būtų sukurtos ir miesto centre eksponuojamos medinės skulptūros.
Kūrybinę komandą sudarė žymūs Kazlų Rūdos krašto žmonės, visuomenininkai: humanitarinių mokslų daktaras, istorikas Juozas Banionis, kalbininkas Aldonas Pupkis, Kazio Griniaus gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Daiva Gražulienė, buvusi lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Aurelija Mėdžiūtė, buvusi istorijos mokytoja Birūta Bujauskienė, buvęs mokytojas, visuomenininkas įvairių istorinių – kultūrinių projektų iniciatorius Algimantas Lelešius, gimnazijos teatro ir etikos mokytoja Odeta Pučinskienė.
Sukūrus personažus, kūrybinė grupė nutarė, kad reikia sukurti ir legendą apie Kazlų Rūdos atsiradimą. Tad suburtos grupės nariai su džiaugsmu pasinėrė į kūrybinį procesą. Istorinių duomenų apie XVIII a. į šį kraštą iš Mozūrijos atkeliavusio bajoro Kazlos šeimą išlikę nedaug. Tiek, kad jis čia atkeliavo su 5 ar 6 sūnumis, 13 baudžiauninkų šeimų ir pradėjo medienos apdirbimo, o vėliau, atradus rūdą ir rūdos gavybos bei perdirbimo verslą. Bajoras Kazla greitai mirė ir visas verslas atiteko žmonai. Todėl nutiesus geležinkelį stotis buvo pavadinta ,,Kozlova Ruda“ (Kazlienės Rūda). Kuriant prototipus ir legendą buvo pasitelkta kūrybinė fantazija. Personažų vardai ir susiejimas su jų gyvenamosiomis vietomis – išgalvoti.
Ąžuolines brolių Kazlų skulptūras, papauošusias miesto centrą, sukūrė viešosios įstaigos „Steel Beavers drožybos meistrai: Vidas Nugaras, Gintautas Tručinskas, Saulius Jocius, Algirdas Vaištaras, Raimondas Uždravis, Juozas Videika. Ąžuole išdrožti ne tik personažai, bet ir jų veiklas iliustruojantys simboliai: Motiejaus geležies aukso gysla, Boleslovo skaičiuojamos uogos, Kazimiero kirvio ašmenų blizgėjimas, kibirkščiuojanti ugnis Anupro kalvėje, žvangantys pinigėliai Stanislovo delnuose, saulės spalvos plaukų jaunikaičio Jokūbo dailės ir santarvės troškimas. Šalia personažų įkurdintos metalinės lentelės su legendos tekstu. Nuotraukų galerija.
Legenda Kaip Kazlų Rūda atsirado
Ilgus amžius snūduriavo mėlynai žalios Sūduvos girios. Visokia gyvastis čia per kraštus veržėsi: urzgė, maurojo, baubė ir dantis su nagais medžioklei galando. Pavasariais sugrįžusių sparnuočių giesmės pro saulę su mėnesiu į dangų kilo ir šviesų džiaugsmą žemei dovanojo. Lietaus girdomi ir vėtrų plakami, augo ir klupo, seno ir puvo galiūnai medžiai.
Nei reikėjo, nei trūko čia žmogaus, bet jis ėmė ir atkako… iš Mozūrijos. Ir ne vienas, o su visa krūva ratuotų, batuotų, vyžotų ir žiponuotų šeimynykščių. Kaip medum teptas rodėsi ateiviams sraunių upių ir judrių upelių išbėginėtas, klampių pelkių pilnas miškingas kraštas.
Savo giminę į Sūduvą atvedęs bajoras Baltramiejus Kazla, drūtas, ūmaus būdo vyriškis, naujose žemėse šaknis įleisti panūdo. O ir Jadvyga, jo žmona, paragino naują gyvenimą čia pradėti, sau ir gausiai šeimynai gerovę pakloti!
Žvelgė bajoras Kazla į dangų siekiančias egles, storakamienes pušis ir didelę naudą čia regėjo. Rodėsi jam rąstų rietuvės, deguto statinės, kalnai pelenų, anglių krūvos. Pradžioje juokais vyro kalbas leidusi, galų gale prisakė Jadvyga vyrui eiti, dairytis ir būsimam dvarui vietą išrinkti
Tik trečią dieną pargrįžo bajoras Baltramiejus, penkiskart bridęs per Vabalkšnę, skendęs Pilvėje, išklampojęs Tamsplynę, nuklydęs net į Stumbragirį… Nei būtą, nei regėtą stirniną išvydęs, jo paveikslo apakintas kai atitoko, suprato, kad stebuklingo sidabraragio išskeltos žiežirbos kelią jam rodo. Ta kryptimi patraukęs, didelį girios plotą apėjęs, pavargęs ir alkanas pagaliau atgalios sugrįžo. Ant kalnelio Jadvygą, sūnų apspistą, pamatęs, griuvo šalia jų ir užmigo, tespėjęs pasakyti, kad šičia statys Kazlų dvarą.
Kirviai guldė egles, pjūklai kramtė pušis, ugnis laižė šabakštynus, juodas dūmas į dangų vertėsi, baudžiauninkai prakaituos mirko. Krūptelėjo gražuolis stirninas metų metus vien dangaus žiburius ragais gaudęs ir nušuoliavo į tankmės gilybę žmogaus darbų išsigandęs.
Pelningą miško verslą buvo sumanęs bajoras Kazla, bet didžiausias jo turtas – vienas kitą lenkiantys penki sūnai ir viesulais po namus ir girią lekiojanti Jadvyga. Akys ir ausys, širdis ir kraujas visų ir visiems ji buvo.
Gailia rauda subliuvo Kazlienė, kai girių monas jos Baltramiejų pradangino ir ją našle su visais vargais paliko. Kada ašaros išdžiūvo, prisipažino, kad ne tik savo ir sūnų dalią apraudojo, bet ir to, kuris tėvo pradėtas dar įsčiose auga. Surėmė pečius į drūtus jaunikius užaugę bajoro vaikai ir tarė, kad parama ir paguoda bus jai, o mažiausiam Kazliukui penkiskart daugiau šilumos ir meilės teks.
Motinos pasakų ir girios paslapčių auginamas, rūpestingų brolių rankų kočiojamas, visų džiaugsmui augo Jokūbėlis, jauniausias bajoro sūnus. Kiek prakutęs liaunas dangaus akių ir saulės plauko vaikas įjunko it žaltvykslė po gūdžius miškus klajoti. Viskas jam gražu buvo, visa akį traukė, bet užvis labiausiai jis geidė stirniną gražuolį sutikti ir žvaigždžių prisagstytą jo karūną paregėti.
Barnių ir pykčių tėvų namuos nepatyrę santaikoj broliai gyveno. O ir tėvo tiek svajonių turėta, darbų pradėta, kad treja tiek šeimynos visko neaprėptų. Smalsūs ir akyli Kazliukai nuo mažo nuolat šalia didelių sukiojosi, nosis visur kaišiojo.
Nors vyresnių sūnų panosėje ūsai jau kalėsi, Jadvyga vadelių nepaleido – aplėkt, sužiūrėt visus kampus amžina jos tarnystė buvo. Ant trumpo pavadžio laikė ąžuolus savo, bet gamta motina tvarkė savaip – namie ankšta, krūtinėj karšta – savo lizdus sukti laikas.
Tėvo bajoriškos puikybės pilnas, Motiejus, vyriausias iš brolių, per galvą vertėsi, kad tik sarmatos sau ir visai Kazlų giminei nepadarytų, kad užgyvento gero nepradangintų, naudos dar daugiau prikauptų. Įsikalė į galvą, kad maža garbės vien tėvų pradėtus darbus tęsti. Nevalia vyrui išmintais keliais vaikščioti – naujų reikia ieškoti. Per Klampupį pro Šalniškes į Smalinpetį vieną dieną, per Pinciškes į Bundžiškes ir Kajackaraistį – kitą. Daug tų dienų praėjo, kol ne tik dumblais, bet ir tokiu rudu tauku įmirkęs parlėkė ir springdamas iš nekantrumo pasakojo, kad tikrų tikriausią aukso gyslą girioj aptiko. Kasdien pelkėse mirko, rūdos ieškojo, rudnias kūrė ir laimingas buvo, kad savo kelią pagaliau rado. Taip tiko Motiejui naujoji pramonė, kad net žmonos neturėjo kada ieškoti. Širdį gėlė Jadvygai, kad jos pirmagimis senberniu liko. Graudinosi regėdama, kad jo jau pakaušis plinka, kadaise ratais iki ausų sukęsi vešlūs ūsai žyla, triūšta. Iki gyvenimo pabaigos motina tikėjosi, kad dar rasis kur apsukri našlė ir apsuks užsilikėliui galvą. Deja, rūda ir apsuko, ir įtraukė, o geriausia paguoda visada buvo, kad paliks viską geriau negu rado.
Kumšty gyventi išmokyti broliai laikėsi viens kito, rėmė, o prireikus ir gelbėjo. Kol vyriausias brolis savo kelio pelkėse ieškojo, atsiradusią namie tylą dainom Kazimieras užlopydavo. Visa galva už kitus aukštesnis, tamsaus gymio, virš žemos kaktos į tiesią liniją beveik be tarpo suaugusiais antakiais, iš po kurių smeigė skvarbių, kaip ir motinos, kiek įkypų akių žvilgsnis, pirmąkart sutiktam atrodė piktas, gal net pavojingas. Bet užtekdavo jam prabilti, ir visas rūstumas išgaruodavo, vos uždainavus – girios giesmininkai choru pritardavo, medžių šakos į taktą linguodavo. Kirvis kaip žaisliukas skraidė Kazlų Kaziaus rankose. Tik užsimoja – kelmai perpus skyla, o skiedros lekia iki pat Rūdupio kalno, kur susiręstoje būdoje su žmona, iš pačios Užnemunės parsivesta, įsikūręs buvo.
Bandė ir kiti tokias būdas statytis, bet tik pažiūrėti lengva atrodė – ant šono griuvo vos vėjo papūstos, liko iš jų tik Krūveliai su Šakmušiu ir Gulioniškės. Kol Kazimieras nepamokino, savo rankos nepridėjo, nei Tamošbūdžio, nei Glūškabūdės, anei Būdos nei Būdelės, nei Šarabūdės su Pributke, anei Čystos Būdos svietas nematė. Šaukėsi Kazimieras brolį Boleslovą, sykiu smėlyje paišydavo, kaip ta būda turėtų atrodyti, o paskui tas prisimerkęs mikliai suskaičiuodavo, kiek ir kokių rąstų reikės ir kiek toji stubelė gali atsieiti. Žinia apie šiuodu Kazlų vyrus vis plačiau sklido. Kazius stengėsi, kad kiekviena stuba vis kitokia, dar gražesnė būtų, o Bolius parvesdavo brolį į protą, sumetęs, kiek medžių reikės paguldyti, kiek samanų išrauti, kiek dervos sutepti, kad rūmu toji mintis taptų. Paties Boleslovo galvoj visi skaičiai, sąskaitos ir ataskaitos tilpo, o kad kitiems ilgai aiškint nereikėtų, viską į knygas surašydavo, po nosia nesupratėliams pakišdavo, o pats vėl tik lūpas krutino ir pirštais pamazgęs greitai sumas ir sandaugas ar likučius rasdavo.
Antakius suraukęs skaičių valdovas pirštus lankstė, metus motinos, brolių ir savo rikiavo. Varnabūdės miškely uogautoją pabaidė, pats nusigando, uogos pabiro, merga rinko, Boleslovas skaičiavo, akys žaibavo – ženysis.
Tik Jokūbėlis žinojo, kad stirnino Varnabūdėj būta, kai Boleslovas priklupęs uogas, būsimosios pabertas, skaičiavo… Geriau nei jie patys jauniausias Kazliukas pažinojo artimus savo. Iš pažiūrėjimo, užuominos, pusės žodžio išvyniodavo istorijas, vyresniems broliams net į galvą neatėjusias. Vėjo lopšy sūpuotas, žmonių kalbas, paukščių giesmes, medžių raudas, žvėrių žingsnius girdėjo, suprato, viską į galvą dėjosi. Tiesiu beržu užaugęs, dėl laibo kūno, vėjy besidraikančių šiaudinių plaukų motinos švelniai Svyruokliu pramintas, Jokūbas vengdavo bet kokią gyvastį išgąsdinti ar ką skaudžiau užgauti. Tik viskuo iš tolo džiaugtis, globti ir glausti norėjo.
Šalia linksmojo kalvio Anupro stubos, ant Višakio kranto, Briedžkampio miške, pastatytos, irgi karūnuotojo laigyta. Anuprienė tuziną Kazliukų pagiry ganė ir paregėjo, kad ne arklių kanopų, ne briedžių kojų ištryptas smėlynėlis, kur vaikai voliojosi, o smailių stirnino pėdelių keliskart perbėgta. Kalvis Anupras iš ugnies išsitraukė pasagą, keliskart užtvojo kūju, kibirkščių spiečius pažiro, vandenin metė, žmoną aptaškė. Vaikų iščiauškintą pasaką išgirdęs, kaip perkūnas sudundėjo ir tarė: “Pasigausim ir kaustysim!” Šlakuotanosiai vaikai iš džiaugsmo šokinėjo, kai bajoro Kazlos sūnus Anupras rezgė mintį, kad ne tik arklių kinkomų, žirgų jojamų, bet ir stirninų kaustytų kitąmet jie turės. Dienas gausiai šeimynai, giminėms ir kaimynams pramanais pagražindamas, poroj su Anupriene ilgai ir laimingai sau buvo. Kalvystės amato sūnus ir anūkus išmokino. Karvėm geležinių kuolų, arkliam pasagų, seniam dalgių ir akėčių, bobom kauptukų, nabašnykam kryžių ir saulučių prikalė. Bet karūnuotojo nei pagavo, nei pakaustė…
Jei ne Stanislovas, liežuviu sau duoną ir gražias drapanas pelnydamas, tai tik menkas šnabždesys, o ne dangų ir jūrą siekiantis garsas apie Kazlų giminę būt prasimurmenęs pelkių pakraščiais ir amžinai nutilęs. Bet Stanislovas, gudria galva, iškalba, mokėjimu išgirti, įtikinti, brangiai parduoti, pigiai nupirkti garsėjęs, kaip žaltys žmonėse vinguriavo, valdė jų valią ir protus, su visokiais pirkliais ir vaizbūnais kalbą lengvai rasdavo. Sumanus ir gerą atmintį turintis vyras užjūrio pirklių žodžius į galvą dėjosi, o už poros metų ne tik su maskolium, bet ir su vokiečiu ar žyduku be vargo kalbą sumegzdavo. Išvaizdus, merginų akių nublizgintas Stanislovas pirmutinis ir vienintelis iš brolių brangios vilnos madingą apdarą, geros odos batus įsigijo. Rimtas vyriškis ir žmonos ypatingos geidavo. Kai aplinkui nerado, tai iš tolimos Žemaitijos parsivežė.
Motina palaimino, Motiejus ūsą raitė ir džiaugėsi, kad brolis netoliese šaknijasi. Ne būdą, o dvaro rūmą prašmatnų Kazimieras surentė, Anupras pasagą prie durų prikalė, Boleslovas visus saviškius ir svečius suskaičiavo. Tik Jokūbo pasigedo…
Kai jaunikaičio nesulaukę vestuvininkai išėjo į kiemą, išvydo jaunuolyne šalia Jokūbo išdidųjį sidabraragį. Gražuolis stirninas žmonių nebijodamas žengė į priekį, palenkė karūnuotą galvą prie vandenio ir godžiai gėrė. Dangaus žiburiai, žemės šviesuliai, vandenų gelmės akys, žmogaus širdies ugnys susikryžiavo ant jo ragų ir šešiomis žvagždėmis sužibėjo. Motiejaus geležies aukso gysla, Boleslovo skaičiuojamos uogos, Kazimiero kirvio ašmenų blizgėjimas, kibirkščiuojanti ugnis Anupro kalvėje, žvangantys pinigėliai Stanislovo delnuose, saulės spalvos plaukų jaunikaičio Jokūbo dailės ir santarmės toškimas. Akimirka į amžinybę susiliejo, bendryste vainikavo ir visiems laikams Kazlienės Rūdoj paliko…
Amžius gelmėse dususi rūda pati į paviršių veržėsi, iš Papilvės, palei Judrę ir Višakį, Jūrę ir Novą, Šilupę, Rūdupį, Noreikupę bei Vabalkšnę išsimėčiusių rudnių į dangų tirštas dūmas virto, kol iš carų šalies per Sūduvos girias šliauždama geležinė gyvatė nusirangė. Pūškavo ten ir atgal garvežiai ir jų traukiami į ilgiausius sąstatus sukabinti ištisi kaimai, sodybos, gyvenimai… Duoną Kazlam atėmusi, pigesne ir geresne geležim aprūpinusi pamažu net sava, miela ir artima pasidarė ta gyvatė nerimstanti. Ir dabar miesto žmonėms jau būna nejauku, jei nedunda, nesuūkia prasilendami ar prie stoties artėdami, jei nekala kaip širdis krūtinėj geležiniai traukinio ratai – Kazlų Rūda… Kazlų Rūda…Kazlų Rūda… Iš namų į pasaulį, iš pasaulio – namo, iš Kazlų dvaro – į Kazlų Rūdą…
Visa praeina, nauja išaušta ir kaip rūdos sluoksniai klojasi žmonių atmintyje prisiminimai apie Karčrūdės, Judrarūdės, Senos Rūdos, Kazlų ar Jūrės rudnias, medžio kirtėjų darbus ir meisterių būdas. Žmones, karūnuotojo stirnino miškų užaugintus, išėjusius ir vėlei sugrįžtančius, iki šiol veda nemąžtantis bajorų ir bajoraičių kūrybos ir santarmės troškulys. Kasdienos vėtrų plakamas, džiaugsmo ir negandų girdomas, laiko šuorų blaškomas auga ir klumpa, svyra ir griūva, ūglius, atžalas leidžia bajoro Baltramiejaus Kazlos, jo žmonos Jadvygos, vienas kitą lenkusių pralenkusių jų sūnų, vaikaičių ir provaikaičių jaunuolynas.
