Kėdainių ir Šilutės vyriausiųjų architektų patirtys
Neseniai buvau Šilutėje, Rusnėje ir Ventės rage. Kaip ir daugelis mūsų, esu ten buvęs ar atostogavęs ne kartą ir ne du. Ypač gerai pažįstu Ventę ir Mingę. Bet šį kartą noriu pasidalinti mintimis ir potyriais apie Šilutės senamiesčio atnaujinimą ir Rusnės vardo garsinimą.
Taip atsitiko, kad vienas iš mano kurso draugų, Edmundas Benetis, šiuo metu yra Šilutės rajono savivaldybės vyriausiasis architektas. Prieš ketverius metus, viešėdamas pas mane, užsiminė, kad ieškant savo pavardės internate, jam pateikdavo nuorodą į Beneto namą Kėdainiuose. Todėl vos pasirodžius Algirdo Juknevičiaus knygai apie škotus Kėdainiuose, nutariau aplankyti kolegą ir jam padovanoti šį leidinį.
Susitikimo Šilutėje metu pasidalinome teritorijų planavimo ir tvarkymo savo miestuose ir ypač jų senamiesčiuose problemomis bei gerąja patirtimi. Prieš porą metų Šilutės savivaldybė parengė senamiesčio centrinės ir urbanistiniu požiūriu svarbiausios miesto dalies – Šilokarčiamos kvartalo architektūrinės-urbanistinės koncepcijos projektą, kuriuo sujungtos dvi istorinės – Žvejų ir Turgaus aikštės su sovietmečiu suformuota Savivaldybės aikšte. Įgyvendinus šį projektą, kvartalas taps ne tik miesto, bet ir Pamario regiono etnokultūros ir turizmo centru.
Kėdainiuose ypatingą dėmesį skyrėme istorinių turgaus aikščių bei Didžiosios Rinkos, kuri kartu yra ir Rotušės aikštė, atnaujinimui, jas panaudojant daugiakultūrio miesto etnosui, architektūrai ir urbanistikai eksponuoti. Taip pat savo projektuose, kaip ir šilutiškiai, kreipiame dėmesį į prieigas prie vandens – jie rengia Šišos, o mes jau turime pasirengę Nevėžio upės krantinių panaudojimo rekreacijai ir vandens pramogoms projektus. Tiesa, šilutiškiai turi galimybę upę išnaudoti turistinei laivybai, o mes dar tik apie tai svajojame. Į Šilutės žuvų uostą gali įplaukti ir senoviniai kurėnai ar venterinės valtys.
Mes tokių laivų neturime ir neturėjome, tačiau reikia prisiminti, kad 1703 metais Kėdainiai buvo bene vienintelis Lietuvos didžiosios kunigaikštystės miestas, kurio miestiečiai pirkliai turėjo net dvidešimt upinių laivų – vytinių. Esu įsitikinęs, kad šiandien mes galime turėti bent vieną tokį laivą, kuris būtų skirtas ne prekėms vežti, o naudojamas turizmui ir pramogoms. Žinau meistrą, kuris galėtų vytinę pagaminti, todėl belieka tik tam numatyti lėšas ir būsime dar labiau patrauklūs užsienio bei mūsų šalies turistams.
O dabar keli pastebėjimai apie Rusnę. Dar Klaudijus Ptolomėjus (90−168 m. po Kristaus) paminėjo upę Russon – mūsų Nemuną. XIV a. viduryje kryžiuočių komtūras Vinrihc von Kniprodė Rusnėje leidžia to krašto žmonėms laisvai kirsti medžius ir statybos tikslams. Tai reiškia, kad tai – gyvenamoji vieta. XVIII a. Rusnei suteiktas miestelio su turgaus aikšte statusas, 1419 m. čia pastatyta pirmoji bažnyčia, 1448 m. atsirado smuklė, o 1583 m įsteigta parapinė mokykla.
Taigi šiandien Rusnė yra senas žvejų miestelis, kuris iki šiol išsaugojo istorinį urbanistinį gatvių tinklą. Čia išliko ir nemažai XIX−XX amžių medinės ir mūrinės pamario žvejo namo architektūros pavyzdžių. Architektūrinė aplinka dvelkia prūsiška kultūra, kuri ne tik saugoma, bet ir naudojama. Rusniškiai puoselėja mintį pastatyti paminklą Kuršmarių vėtrungių „tėvui“ – XIX a. žvejybos inspektoriui Ernstui Vilhelmui Berbomui.
Taip pat Rusnės seniūnė inicijavo vardinių suoliukų statymo Atmatos krantinėje ir miestelyje akciją, kuri tapo populiaria, nors ir mėgėjiškai išreikšta, tradicija. Galiausiai aplankėme savo kolegos, Pietų Afrikos architekto Hermano Kallenbacho ir Indijos nepriklausomybės Tėvo – Machatmos Gandžio paminklą. Tai – dar viena įgyvendinta puiki idėja garsinanti Rusnės miestelį pasaulyje. Nėra jokios abejonės, kad šis sumanymas pritrauks užsienio turistų.
Mano nuomone, tokie kolegų susitikimai yra labai naudingi abiems pusėms. Sekantis mano susitikimas jau sutartas. Susitiksiu su kolega, buvusiu Telšių rajono savivaldybės vyr. architektu prof. A. Žebrausku.
