Keista asmens duomenų šventovė

Banali tiesa, kad gyvename informacinėje visuomenėje, kur būtent informacija yra tapusi brangiausiu resursu.  Nieko keisto, kad iškyla asmeninės informacijos gynimo klausimas.  Jei pripažįstame, kad privati nuosavybė yra neliečiama, tai svarbu apsibrėžti, kas šiandien sudaro tą nuosavybę. Juk ji tikrai nebūtinai materiali.

Dar vienas svarbus dalykas – mes gyvename vartotojiškoje visuomenėje, kur kiekvienas pilietis yra paverčiamas vartotoju ir yra gundomas nesiliaujančiu prekių ir paslaugų srautu. Kadangi šiandien konkurencija už kiekvieno vartotojo dėmesį yra pasiekusi apogėjų, tai asmeniniai duomenys apie mus, mūsų elgesį yra tapę itin svarbiu konkurenciniu privalumu.

Visa tai paskatino parengti labai svarbų dokumentą – Bendrąjį duomenų apsaugos reglamentą, kuris visiems ES valstybėms numatė bendras asmens duomenų tvarkymo taisykles. Jis buvo rengiamas gana ilgai ir atsakingai, Lietuvoje įsigaliojo nuo praėjusių metų gegužės. Ypač griežtai imtasi saugoti duomenys, atskleidžiantys rasinę ar etninę kilmę, politinę pažiūras, religinius ar filosofinius įsitikinimus, narystę profesinėse sąjungose, genetiniai, biometriniai duomenys, sveikatos duomenys, informacija apie asmens lytinį gyvenimą ir lytinę orientaciją.

Reglamentu siekiama užkirsti kelią tam, jog šių dienų valstybės virstų orvelišku Didžiuoju broliu, kuris seka ir kontroliuoja kiekvieną piliečio žingsnį. Tačiau nepamirškime kelių svarbių „smulkmenų“. Pirma, XX a. išryškėjusi įtampa tarp laisvės ir saugumo tik didėja. Ypač po to, kai į tarptautinę politiką sugrįžo teroro aktų taktika. Idant galėtume vykdyti veiksmingą teroro aktų prevencijos politiką, reikia įdėmiai stebėti situaciją ir surinkti labai daug asmeninės informacijos. Taip pat tai svarbu, kalbant apie „pinigų plovimo“ ar politinės korupcijos prevenciją.

Kiek netikėtai, vienu iš svarbiausių asmeninės informacijos kaupimo subjektų. Spėju, kad atkreipėte dėmesį, kad dar niekada nereikėjo, sudarant sutartį su banku, teikti tiek daug asmeninės informacijos. Tai esą normalu ir sveikintina, nes bankai prisiėmė labai sudėtingą misiją rūpintis visos valstybės finansiniu saugumu.

Esminis klausimas – ar Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas iš tiesų užtikrina mums bent nedidelę asmeninę erdvę, kuri priklauso tik mums? Nebent mes atsisakytume didžiosios dalies įprastų socialinių praktikų: mobiliojo telefono turėjimas, naudojimasis internetu, atsiskaitymas mokėjimo kortelėmis ir t.t.

Panašiausia į tai, kad BDAR paprasčiausiai įsiveržia į organizacijų, nedidelių institucijų vidaus reikalus. Daugybė konsultantų siūlo savo paslaugas, kaip tvarkytis duomenis, priėmus BDAR, o nemaža dalis nevyriausybininkų tvirtina, kad vis sunkiau vykdyti pagalbos žmonėms misiją. Norėjome, kaip geriau, o pavyko, kaip visada?

Tikiu, kad visa tai išsprendžiama, jei tik turėsime valios ir išminties spręsti, nepamiršdami, kad BDAR atsirado, idant apgintų žmones nuo korporacijų kišimusi į kasdienį gyvenimą, o ne suteiktų korporacijoms monopolines teises į informaciją. Iš teisų , turime mokytis saugoti savo duomenis, būtina kontroliuoti, kad iš mūsų nebūtų reikalaujama duomenų daugiau, negu iš tiesų reikia. Tačiau nepamirškime, kad bankai, korporacijos gali būti net pavojingesniu Didžiuoju broliu nei politinis elitas.

Prieš kurį laiką pasirodė informacija, kad keli kolegos, Seimo nariai siūlo riboti informaciją apie asmenis, kandidatuojančius rinkimuose. Ir vėl apeliuojama į BDAR. Maža to, jog Reglamentas sujaukė įprastą vidinę komunikaciją politinėse partijose, „paslėpė“ potencialius rinkėjus nuo politikų, dabar gi  judama ta kryptimi, kad mes, rinkdami savo atstovą į Seimą, negalėsime turėti apie jį/ją  praktiškai jokios reikšmingos asmeninės informacijos. Tokiu atveju derėtų atsisakyti rinkimų ir grįžti prie Antikinės demokratijos ištakų ir burtų traukimo. Ką ir nuo ko norime apsaugoti?

Panašu, jog ir vėl atsidūrėme eilinėje kryžkelėje tarp „menamai saugaus vartotojo“ ir „laisvo piliečio“ kelių. Anonimų visuomenė visai nėra demokratijos triumfas, bet veikiau absoliutus pralaimėjimas. Anonimiškumas neišvengiamai veda prie totalitarizmo, nesvarbu, po kokiu grimu jį bandytume slėpti.

Užsk. Nr. AN-026