Keistuolių teatras vėl išdalino auksinius „Zenonus“

Žvaigždės, žvaigždynai ir žvaigždžių ligos, kylančios ir gal jau krentančios žvaigždės – tokia buvo šiųmetė „Zenonų“ vakaro tema, kurią, kaip visada, išradingai ir šmaikščiai išplėtojo „Zenonų“ apdovanojimus dar 1995 metais sugalvojęs ir iki šiol Tarptautinės teatro dienos proga juos teikiantis Keistuolių teatras.

Šių metų laureatai – WHALE SOUND, KAMANIŲ ŠILELIS, GRUPĖ BE PAVADINIMO IŠ KAUNO NDT,GRUPĖ „BASI“,PETRAS, POVILAS IR MARIJA, BARDAS BE GITAROS, ERELIS, CHALTŪRA, GĖLIŲ VAIKAI.

Šventinis „Zenonų“ vakaras vyko praėjusį šeštadienį „Keistuolių teatre”(Laisvės pr.60).

Žvaigždžių ligos kamuojamiems asmenims viduje buvo specialiai dekoruota žvaigždžių siena, prie kurios fotografavosi dauguma į renginį atėjusių teatralų ir žiūrovų. „Nuo ko susirgai – tuo ir gydykis“ – skelbė čia pat iškabintas šūkis.

Rimtiems žiūrovams ir šiaip smalsuoliams tradiciškai buvo suorganizuota įvairių žaidimų ir kitokio vyksmo, kuriam vadovavo Keistuolių teatro aktoriai. Be kita ko, galima buvo stebėti jauną, bet jau krentančią teatro žvaigždę, nemokamai nustatyti asmeninę žvaigždžių ligos stadiją, paragauti žvaigždžių sriubos ir išgirsti ką tau asmeniškai sako žvaigždės.

Galiausiai sugužėjusiems į teatro salę žiūrovams, kartu su aktoriais ir muzikantais, teko dalyvauti visuotiniame išgijimo nuo žvaigždžių ligos seanse.

Nors „Zenonų“ vakarus Keistuolių teatras rengia jau dvidešimt pirmus metus, o prizus – molinius, akmeninius, medinius ir net kaktusinius „Zenonus“ – yra gavę daugelis Lietuvos teatrų, trupių, kvintetų, kvartetų, trio, porelių, vienišių ir kitokių įvairiaplaukių kūrėjų, net ištikimiausias „Zenonų“ gerbėjas vargu ar galėtų daugmaž suprantamai paaiškinti kas jis, tas tikrasis Zenonas, – mistinis teatro globėjas.

Vieniems Zenonas – tai teatro mylėtojų žvaigždė ir kultūrinis jos spindesys. Kiti sakys, kad tai tikroji teatro gyvenimo refleksija. Teatro pradžia be pabaigos ir pabaiga, nuo kurios viskas tik prasideda. Net pačiame Keistuolių teatre Zenono legenda apipinta mitais ir padavimais. Tačiau tradicija išlieka. Tradicija minėti teatro dieną savotiškai, kitaip, keistuoliškai.

Šių metų ceremonijai dirigavo tradicinis šventės vedėjų duetas – Keistuolių teatro vadovas, režisierius ir aktorius Aidas Giniotis kartu su aktoriumi Robertu Aleksaičiu, kuris jau seniai tapo šio teatro simboliu – Varna Albertina.

„Įvairios tautos turi Budą, Mahometą, Zaratustrą, Prosperą, Joną, Petrą ir Antaną, o teatralai turi Zenoną. Tiki juo, šlovina jį ir seka jo pėdomis“, – aiškina R. Aleksaitis. „Zenonas drėbtas iš molio, rastas kopūstuose, kančių kelius praėjęs, su Drakonu kovojęs ir jį išbaręs, iš istorijos užkaborių išlindęs ir vėl kelią į šviesią ateitį rodęs, kasmet įpavasarėjus prabyla į visus teatro žmones ir jų mylėtojus“.

„Jis prabilo dabar, prabils ir dar. Zenonas paliko aukso įspaudus teatro gyvenimo dienovidyje“, – pridūrė jis.

Vakarą pradėjo jaunieji teatro žmonės ir jų grupės: „Kamanių šilelis“, „Whalesound“, grupės „Be pavadinimo“ ir „Basi“. Buvo įdomu ir gera, nes scenoje mįslingasis Zenonas pagaliau galėjo išgirsti ir jaunuosius muzikuojančius teatro aktorius.

Antroji šio spindinčio renginio dalis pulsavo bardo be gitaros akordais, sparnus skleidė itin intymios vyrų trupės „Erelis“ vyrai, viešai pateikę jautrias asmenines išpažintis, scenoje puikavosi „Chaltūra“ bei „Gėlių vaikai“, o viską vainikavo finalinė sveikimo daina.

Šventė įvyko, „Zenonai“ atiteko tiems, kam atiteko, o svarbiausia, kad pasiektas esminis tikslas – visi dalyvavusieji išgijo.