Kelionė per LDK atmintį
Jau tapo tradicija, kad pasibaigus mokslo metams Zarasų žemės ūkio mokyklos bendruomenė vyksta į kelionę. Šįkart kelionė netolima – Baltarusija: LDK atmintis.
Nors Zarasų rajonas su Baltarusija ir ribojasi, tačiau kelionės maršrutas driekiasi Lenkijos link. Pirmasis lankomas miestas – GARDINAS, įsikūręs prie Nemuno upės. Įspūdinga XII a. statyta Koložos cerkvė, dabar vadinama Šv. Boriso ir Glebo cerkve; stebina daugybė įvairių maldos namų, architektūros paminklų. Istorinę atmintį saugo ir mūsų žymaus kunigaikščio Vytauto pilies griuvėsiai – o jo vardą byloja įspūdinga ąžuolinė skulptūra. Gidė labai nuosekliai pasakojo visą miesto istoriją, siedama ją su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštyste.
Laivu plaukiojimas po Augustovo kanalą – buvo maloni staigmena: gražus gamtovaizdis, ramybė tiesiog kerėjo.
LYDOJE Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas XIV a. pastatė pilį. 2010 m. ji buvo baigta restauruoti. Neretas pagalvojo, kaip anuomet buvo pastatomos pilys, gebančios išsaugoti atmintį kelis amžius?
NAUGARDUKAS – senas miestas, rusų metraščiuose pirmąkart paminėtas 1044 m. – jis mena ne tik poetą Adomą Mickevičių, bet įvardijamas net kaip pirmoji LDK sostinė Baltarusijoje. Mūrinė pilis statyta XIII a., vėliau Vytauto Didžiojo atsatatyta, tačiau iki šių dienų nebeišlikusi – yra tik jos griuvėsiai.
Išskirtinę visuotinę vertę turintys kultūros ir gamtos paveldo objektai įrašomi į Pasaulio paveldo (UNESCO) sąrašą: 2000 m. į jį įtraukta MYRO (MYRIAUS) pilis, kurios šeimininku 1569 m. buvo Mikalojus Radvila. Ir tik XIX a. ji iš tryliktojo Radvilų giminės savininko rankų pereina Vitgenšteinams, vėliau Svetapolk-Mirskiams. Pilis stebino ne tik savo grožiu ir didingumu, bet ir saugumu: gynybinės sienos apie 13 m aukščio ir apie 3 m storio.
NESVYŽIAUS pilies rūmų ansamblis – 2005 m. įtrauktas į UNESCO kultūros paveldo sąrašą. Jis daug metų priklausė Radvilų giminei, čia buvo įkurta pagrindinė ir svarbiausia Nesvyžiaus Radvilų rezidencija.
MINSKAS – Baltarusijos sostinė: puikiai įamžino istorinę atmintį ir šiuolaikinį gyenimo ritmą: čia dega amžinoji ugnis, aikštėje stovi Lenino paminklas, žavi šiuolaikinė Nacionalinė biblioteka (pastatyta per keletą metų), „Raudų sala“ – atmintis Afganistano aukoms atminti… Žavėjomės nuostabia švara, baltarusių nuoširdumu.
Paskutinis mūsų kelionės taškas – KRĖVA: 1338 m. kunigaikštis Gediminas ją atiduoda valdyti sūnui Algirdui. 1385 m. čia pasirašyta Krėvos sutartis. Deja, ir labai svarbius istorinius objektus nugali laikas – per Pirmąjį pasaulinį karą pilis buvo sugriauta. Iki šiol LDK praeitį liudija tik griuvėsiai.
Lietuva mus pasitiko liūtimi. Vėlu, bet nuovargio nebuvo – daug pamatyta, daug aplankyta, sužinota… Kelionė per atmintį – per laiką – įvyko. Nuostabiai naudinga ir įdomi: ne tik prisilietėme prie savo tautos istorijos, giliau susipažinome ir supratome, kad mūsų praeitis išties labai garbinga ir savita. Robert Louis Stevenson teigė, kad „Svetimų kraštų nebūna. Tik keliautojas kartais būna svetimas“. Mes čia jautėmės ypatingai savi – artimi ir pažįstami.
Dėkingi buvome visiems: šauniai mus lydėjusiai gidei Lidai Michailovai, UAB „Zarasų autobusai“ vairuotojams A. Cibulskiui ir T. Mičiūnui. Nuoširdžiausia padėka ŽŪM direktorei Nijolei Guobienei ir skaityklos vedėjai Rimai Vaicekauskei.
