Kelionė po Dzūkiją

Ar kada susimąstėte, koks unikalus Dzūkijos regionas? O ar teko kada padzūkuoti? Patyrinėti šią Lietuvos vietovę ir tenykščius papročius, paklausyti itin vaizdingos šnektos iš pirmų lūpų kvietė Valstybinės lietuvių kalbos komisijos Programų skyriaus vedėja Vilija Ragaišienė Trakų viešosios bibliotekos organizuoto renginio, skirto Lietuvių kalbos dienoms, metu.

Lietuvių kalbos dienų tikslas – populiarinti lietuvių kalbą tiek gimtinėje, tiek ir užsienyje, didinti jos žinomumą ir prieinamumą. Nuo 2016 metų kasmet vasario 16 – kovo 11 dienomis Lietuvoje ir užsienyje rengiamos Lietuvių kalbos dienos, kurias inicijuoja Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Šiemet viso pasaulio lietuviai kviečiami minėti Lietuvių kalbos dienas ilgiau – renginiai organizuojami net iki gegužės mėnesio.

Bibliotekoje virtualiai, žvelgdama iš „Zoom“ platformos lango, svečiavosi Vilija Ragaišienė, kuri kvietė pakeliauti po Dzūkiją, pasiklausyti pranešimo apie pietų aukštaičių (dzūkų) patarmės ypatybes, dalyvauti viktorinoje ir laimėti prizų.

Pirmiausia pašnekovė apžvelgė, kuo skiriasi pietų aukštaičių (dzūkų) tarmė nuo kitų tarmių, akcentavo, kad dzūkavimo ypatybė susiformavusi gana seniai. Sužinojome, kad dzūkai vietoje priebalsių t, d ir junginių tv, dv prieš balsius i, į, y ir dvibalsį ie taria c, dz, cv, dzv, pavyzdžiui: cik „tik“, pircį „pirtį“, stacyc „statyti“, ciek „tiek“, dzidzis „didis“, dzygo „dygo“, briedzis „briedis“, kecvirtas „ketvirtas“, dzvyniai „dvyniai“, dzvi „dvi“. Vietoje afrikatų č, dž prieš užpakalinės eilės balsius taria c, dz, kilusius iš senųjų priebalsinių junginių tj, dj, pavyzdžiui: cia / ca „čia“, svecio / sveco „svečio“ ir kt. Lietuvių kalbos tyrinėtoja pasakojo, jog dzūkavimo plotas nėra vientisas: taip, kaip kalbama pietvakarinėje dalyje, tikrai nekalbama apie Trakus, Kaišiadoris ar Šalčininkus. Dzūkavimas geriausiai išlaikytas Lazdijų, Alytaus, Varėnos rajonuose. Lazdijų rajonas – archajiškiausias patarmės plotas. Čia išlaikytos seniausios kalbos ypatybės: galima atrasti įdomių kirčiavimo variantų, vietovardžių, pavardžių, priesagų. Mokslininkė pasakojo, jog dzūkų tarmė buvo gražiausia ir lietuvių literatūros klasikui Antanui Baranauskui, kuris norėjęs, kad net laikraščiai būtų rašomi dzūkiškai. Kokios raiškos priemonės parodo, kad kalba yra graži? Dzūkai tarsi dainuote dainuoja, tai itin išryškėja vyresniosios kartos kalboje, pasakojimuose. Dzūkų tarmė labai vaizdinga, o tą skambesį kuria veiksmažodžiai, pavyzdžiui, dzūkiškai vietoj žodžio „dainuoti“ galima pasakyti: bliauti, baubti, kaukti, staugti, karkinti, karksėti, mekenti; žodį „eiti“ galime pakeisti į: slinkti, tipenti, bindzinėti, nukerėploti ir kt. Itin įdomūs perkeltinės reikšmės žodžiai: ugnė (barnis, pyktis), grybas (susmukėlis, ištežėlis) ir kt. Vyresniosios kartos gyventojai vartoja daug ištiktukų: kaukšt, šmaukšt ir kt. V. Ragaišienė suintrigavo pristatydama dzūkiškus keiksmažodžius, kurie, anot pranešėjos, suteikia kalbai gyvumo, netgi vertinimo aspektą, pavyzdžiui: „Tegu tavi perkūnas, ir su tavo lašiniais, ir su tavo mėsu“. Tarmėje vartojami ir šmaikštūs frazeologizmai, pavyzdžiui: liežuviu baladoti (apkalbėti), lūpą patempti (nusiminti). Sužinojome ir netikėtų dalykų – vyriausioji karta savo šnekoje naudoja labai daug frazeologizmų apie mirtį. Taip pat mėgsta palyginimus, pavyzdžiui: „Bebro du priekiniai dancys kaip kapliai“. Palyginimai gimsta dėl išorinio panašumo: su buities daiktais, gamtos reiškiniais. Lietuvių kalba turi daug skolinių iš slavų kalbos, todėl neretai šnektose vyrauja slavizmas. Kai norima pabrėžti ypatybę, labai dažnai vartojamas skolinys, ypač vyresniosios kartos atstovų kalboje. Apskritai, kalbos vaizdingumą itin paįvairina tarmybės. Tai tam tikrai šnektai, šnektų grupei ar patarmei būdingi žodžiai, pavyzdžiui, žemaičiai turi žodžių, kokių nėra bendrinėje kalboje, dzūkai, suvalkiečiai turi tik savo regionui būdingų darinių.

Po įdomaus bei informatyvaus pristatymo, sekė viktorina. Dalyviai gavo užduotį – įminti šių žodžių reikšmes: braigzti, pauplys, suniekė, sūplaukės, uvėrus, -i, užkula. Žodžiai – ne iš lengvųjų, tačiau nemažai gyvenimiškos patirties sukaupę dalyviai, šiek tiek paspėlioję, įspėjo. Už pastangas kiekvienas buvo apdovanotas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos iniciatyva išleistomis tarmių tyrimo istorijos naujutėlaitėmis knygomis „Visos tarmės gražiausios…“ (sudarytojos: prof. dr. Danguolė Mikulėnienė, dr. Vilija Ragaišienė, „Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras“, 2021) bei nuotaikingais knygų skirtukais.

Pristatymo medžiagą vaizdžiai iliustravo dokumentinis filmas „Dzūkija“. Vaizdingą Dzūkijos gamtą, senuosius kaimus ir miestus, daug archajiškų bruožų išlaikiusią tarmę, papročius, tradicijas, amatus, architektūros ypatybes, tautinius kostiumus, aprangos detales, šokių ir dainų įvairovę pristatė 2017 m. VšĮ „TV Europa“ sukurtas filmas „Dzūkija“ (režisierė Asta Giraitytė, scenarijaus autorė Birutė Vyšniauskaitė). Žiūrėdami filmą aiškinomės, kokios ypatybės atskleidžia, kuo dzūkai skiriasi nuo pietų aukštaičių (vilniškių), širvintiškių, ar vakarų aukštaičių (kauniškių).

Bibliotekai V. Ragaišienė padovanojo leidinį „Visos tarmės gražiausios…“ bei „Pietinių pietų aukštaičių šnektų žodyno“ du tomus (sudarytojos: dr. Asta Leskauskaitė, dr. Vilija Ragaišienė, „Lietuvių kalbos instituto leidykla“, 2016). Tai Varėnos krašto žodynas, kuriame sugulė labai seni žodžiai ir jų reikšmės. Pasak žodyno sudarytojos V. Ragaišienės, „Niekas tiek nepasako apie žmogų ir jo gyvenimą, kaip žodynas, kuriame sutelpa viskas: žmogaus gimimas ir žmogaus mirtis. Kai palygini du žodynus, pamatai, kuo skiriasi dzūkas nuo žemaičio, suvalkietis nuo dzūko, kuo Punsko lietuvis skiriasi nuo Varėnos dzūko, pamatai esminius skirtumus. Nors visi esame lietuviai, tačiau mūsų regionai ir pasaulio suvokimas yra labai skirtingas. Tiek, kiek turi prietarų ar tikėjimų dzūkai, suvalkiečiai neturi. Kokie mes, dzūkai, esame įdomūs, kokia graži mūsų kalba, kaip gražiai mokame apibūdinti tuos pačius daiktus skirtingais žodžiais ir kiek įdomių reikšmių mūsų žodžiai turi!“

Dėkojame Vilijai už įdomų, informatyvų bei žaismingą pristatymą ir vertingas dovanas! Tikimės dar surengti ne vieną susitikimą ir pakalbėti apie kitus tarmės bei kalbos dalykus. Anot Vilijos, „Tarmė – neišsemiamas lobis ir apie ją kalbėti galima labai daug.“ O mums, klausytojams, visada įdomu išgirsti naujų dalykų bei pagilinti jau turimas žinias. O ypač išklausyti tokių pranešėjų, kurių pasakojimuose jaučiasi meilė savo darbui ir gimtajai kalbai.

Kviečiame lankytojus užsukti į biblioteką pavartyti leidinių ir pasigrožėti vaizdinga dzūkų šnekta!