KIC pirmasis gimtadienis – patirtys ir pamokos

Lygiai prieš metus balandžio 1-ąją įsteigta biudžetinė įstaiga Kultūros infrastruktūros centras (KIC).  Ji įsikūrė ne tuščioje vietoje, bet pertvarkius valstybės įmonę „Lietuvos paminklai“ ir iš esmės tęsia jos veiklą – rūpinasi vertingiausių Lietuvos istorinių statinių išsaugojimu.

Kaip prabėgo pirmieji naujos įstaigos metai, kas per šį laiką pasikeitė ir kokie darbai nuveikti – apie tai kalbamės su KIC direktoriumi Šarūnu Šoblinsku.

Pirmasis klausimas būtų – kokie esminiai pokyčiai įvyko pertvarkius anksčiau veikusią valstybės įmonę? Kuo KIC veikla skiriasi nuo „Lietuvos paminklų”?

Esminiu pokyčiu įvardinčiau įstaigos veiklos principą, kad visas reikiamas paslaugas perkame išorėje (išskyrus tvarkybos darbų techninės priežiūros vykdymą), patys tik darbus organizuojame ir kontroliuojame, kaip jie atlikti.

Pagrindinis skirtumas yra tas, kad nebesame pelno siekianti, valstybės biudžeto lėšomis finansuojamame sektoriuje veikianti įmonė, konkuruojanti su kitais rinkos dalyviais.

Kaip šiuos pokyčius pajuto ar dar pajus KIC klientai – kultūros paveldo, kultūros infrastruktūros pastatų savininkai?

Kultūros infrastruktūros pastatų savininkams turėtų tik palengvėti, nes dabar pagalbą kultūros įstaigoms teikiame kaip partneriai, o ne paslaugų teikėjai, tad neliko komercinių santykių, o tuo pačiu ir papildomų administravimo kaštų.

Tačiau neabejotinai iš pradžių buvo tam tikro sumišimo tarp  paveldo objektų valdytojų, ypač dėl projektavimo darbų. Buvo įprasta ir neabejotinai patogu, kad anksčiau įmonė pati užsiėmė projektavimu, tad statytojų teikiamai dokumentacijai nebuvo keliami ypatingi kokybės reikalavimai, nes įmonės specialistai patys ją patobulindavo. Pats projektavimas vyko sparčiau, nes šioms paslaugoms įsigyti nereikėjo organizuoti viešųjų pirkimų. Kai santykiai tapo formalesniais, daug laiko tenka skirti teikiamai dokumentacijai tikslinti, organizuoti viešuosius pirkimus, todėl projektavimo procesai trunka net iki pusės metų. Tačiau paveldo tvarkybai skirtos mūsų administruojamos lėšos yra viešos, todėl jos turi būti maksimaliai skaidriai administruojamos ir panaudojamos, suteikiant galimybes veikloje dalyvauti geriausias paslaugas teikiantiems rinkos dalyviams. Tai šiuo metu ir vyksta.

Kokie pagrindiniai darbai padaryti per pirmuosius pertvarkytos įstaigos veiklos metus?

Iš profesinės veiklos pusės galima būtų įvardinti paveldotvarkos programų įgyvendinimą, kuris reiškia sutvarkytus istorinius pastatus; sėkmingą ankstesniais metais pradėtos komercinės veiklos užbaigimą. Tai iš esmės ta veikla, kuria užsiėmė ir „Lietuvos paminklai“.

Nauja tai, kad prasiplėtė KIC veiklos spektras – be paveldo statinių, mes tvarkysime ir LR kultūros ministerijai pavaldžių kultūros įstaigų pastatus. Tad jau ir šiais metais padėjome kultūros įstaigoms administruoti jų vykdomus investicijų projektus.

Verta paminėti ir tai, kad sėkmingai bendradarbiaujant tarp institucijų buvo užbaigti keli specialūs planai: Kėdainių senamiesčio, Tado Ivanausko Obelynės sodybos, Birštono miesto istorinės dalies, ir Nemėžio dvaro sodybos fragmentų. Taip pat iš esmės buvo pasirengta projekto FIXUS Mobilis veikloms.

Daug buvo ir organizacijos veiklos pokyčių, būtinų siekiant įstaigos struktūrą pritaikyti prie pasikeitusio statuso ir pakitusių veiklos principų. Daug dėmesio buvo skirta korupcijos prevencijai, peržiūrėtos tipinės viešųjų pirkimų sąlygos, sutarčių projektai ir juose numatytos nuostatos bei bendradarbiavimo principai. Teko keisti įstaigos svetainę, įdiegti dokumentų valdymo sistemą. Inicijavome komunikacijos kampaniją,

Taip pat pakeitėme įstaigos logotipą – naujasis kur kas geriau atspindės įvykusius pokyčius.

Kokiais darbais labiausiai džiaugiatės ar didžiuojatės?

Labiausiai motyvuoja palankūs partnerių atsiliepimai ir geras įstaigos vertinimas. Šiais kovos su pandemija ir dėl to apribotos komunikacijos laikais sudėtinga objektyviai vertinti šį aspektą, tačiau tikiuosi, kad pernai suteiktos profesionalios konsultacijos ir pagalba kultūros įstaigoms,  įgyvendinančioms investicijų projektus, buvo naudinga.

Ko pasimokėte iš prabėgusių metų, ką toliau darysite kitaip? O gal kaip tik – kažkas labai pasiteisino, ir tai pakartosite?

Konkrečiai įvardinti ir kažką išskirti būtų sudėtinga. Didžiausias iššūkis yra pačių įstaigos specialistų persiorientavimas dirbti kitais metodais, dirbti komandomis, prisiimti daugiau atsakomybės. Todėl šią gamybinę/edukacinę veiklą tęsime ir šiemet, stiprinsime vadybinius specialistų gebėjimus.

Dar pastebėjau, kad vienu metu tvarkoma per daug objektų. Trūkstant lėšų darbai vyksta 30–50 proc. pajėgumu, didėja statybviečių išlaikymo, logistikos ir administravimo kaštai. Manau, išsprendus šiuos klausimus būtų galima sutaupyti ne mažiau kaip 5 proc. objektams tvarkyti skiriamų lėšų. O tai reikštų po papildomą sutvarkytą vieną objektą per metus. Tačiau mes vieni negalime šios situacijos pakeisti.

Dar vienas pastebėjimas – ne visi kultūros paveldo valdytojai turi viziją ir žino, ką su sutvarkytais objektais veikti, kaip juos išnaudoti visuomenės poreikiams. Būna taip, kad statinys sutvarkomas ir lieka kaip eksponatas, be turinio; pasitaiko, nesudaromos sąlygos jį civilizuotai lankyti. Kaip gerus pavyzdžius galima paminėtini pastatus, sėkmingai pritaikytus kultūros, bendruomenių reikmėms:  Palangos kurhauzas, Žiežmarių sinagoga, Kretingos dvaras ir daug kitų.

Koks buvo didžiausias šių metų iššūkis?

Didžiausiu iššūkiu laikyčiau Paveldotvarkos programų įvykdymą 100 proc. O rūpesčių būta tikrai nemenkų, nes įstaigos statusas pasikeitė nuo antro ketvirčio, programa, išskyrus jos Šv. Sosto dalį, buvo patvirtinta tik balandžio pabaigoje. Nuo 2020 m. į paveldotvarkos programas buvo įrašyti 36 nauji objektai. Todėl teko mobilizuotis ir maksimaliai susitelkti. Buvo inicijuota ir perskirstyta 0,7 mln. eurų programų lėšų – beveik penktadalis visos programos apimties. Esu dėkingas Kultūros ministerijai, Kultūros paveldo departamentui už bendradarbiavimą ir pagalbą sprendžiant šiuos klausimus.

Ar buvo nepasiteisinusių dalykų?

Galbūt lūkesčiai ir tikėjimas, kad viską galima išspręsti greitai. Deja, realybėje viskas vyksta kitaip, lėčiau.

Ko palinkėtumėte sau ir visam KIC kitiems metams? Ką norėtumėte nuveikti iki 2-ojo KIC gimtadienio?

Labiausiai norėtųsi stabilumo ir pandemijos pabaigos, neprarasti optimizmo. Taip pat nesiliauti tobulėti. Ir kad mūsų darbuotojai didžiuotųsi savo darbais, o partneriai galėtų pasikliauti mūsų profesionalumu.