Kirkilų bendruomenei smegduobių dievai dovanoja ežerus, žuvį ir turistus
Kirkilai neseniai išgarsėjo dėl vis besiplečiančios smegduobės, kuri baigia praryti vienos sodybos garažą. Tai nedidelė auka smegduobių dievams, už kurią jie kaimui suteikia daug turistų dėmesio ir šiek tiek žuvies. Žmonės tiesiog plūsta pažiūrėti į gražiuosius ežerėlius iš 30 metrų aukščio apžvalgos bokšto.
15min, bendradarbiaudama su nauju kelionių Lietuvoje informacijos portalu www.idomiausiosvietos.lt, tęsia kelionę, kurios tikslas – paskanauti Lietuvos regionų įdomių patiekalų ir atrasti kitus Lietuvos paveldo lobius.
Keista vieta Biržų rajone – Kirkilai. Čia beveik kiekviename kieme galima pamatyti po nedidelį tvenkinį. Tik vėliau supranti, jog šlaitai per statūs. Taigi, tai ne tvenkiniai, o smegduobės, per laiką prisipildžiusios vandens.
Moksliškai šios duobės vadinamos karstinėmis įgriuvomis. Procesas paprastas: po žeme ištirpsta klintys, susidaro tuštuma, o dirvožemio pluta vieną dieną įgriūna.
Žmonės pasakoja, kad taip yra prasmegę namai, gyvuliai, traktoriai. Neatsitiktinai toks duobių darinys už Biržų vadinamas Karvės ola. Ten vandens neprisikaupė, todėl galima nusileisti į patį dugną.
Visai šalia minėtos smegduobės gyvena Ona Gružauskienė. Ji žino, kad savo ūkinio pastato jau neišgelbės, tačiau iki namo duobė nesiplės – matosi pagal duobės kraštus.
Moteris pasakojo, kad mažesnė duobė jos sklype buvo jau anksčiau, tačiau ilgą laiką ji tarsi miegojo. O šį pavasarį suaktyvėjo. Stebint jos krantus, galima aiškiai matyti, kad duobė dar plėsis, formuosis ir įgaus visoms karstinėms įgriuvoms būdingą formą.
Smegduobių ežerėliai traukia turistus
Nepaisant to, kad neretai kėsinasi „praryti“ sklypuose esančius pastatus, karstinės įgriuvos yra vietinių gyventojų pasididžiavimas ir kone tautinis paveldas. Karstiniuose ežeruose pagaunama žuvis, žuvienė bei aplinkinėse pievose renkamos arbatžolės iš yra pripažinti tautiniu paveldu.
Daugybė žmonių plūsta į Kirkilus pasigrožėti vingriais ežerėliais, kurie susidarė iš daugybės smegduobių.
Kerintį vaizdą galima pamatyti iš 30 metrų aukščio apžvalgos bokšto, primenančio „C“ raidę.
Galima sakyti, jog tai vienas įspūdingiausių apžvalgos bokštų Lietuvoje. Ne tik savo konstrukcija, bet ir vaizdu nuo viršaus.
Silpnesnių kojų atstovams yra galimybė palypėti žemiau. Bent iš kelių vietų atsiveria vaizdas geroms nuotraukoms. Meilužiai gali čia išvis nelipti ir ieškoti kelių į salas tarp ežerų.
Kaip pasigaminti žvakę?
Kirkilų bendruomenė yra įsikūrusi Antano Smetonos laikų mokyklos pastate. Kasdien čia taip pat plūsta žmonės. Vieni nori paragauti jau minėtų patiekalų, o kiti bando iš natūralaus vaško lieti žvakes.
Lukas Kalninis, Kirkilų bendruomenės amatų centro vedėjas, padeda kiekvienam pasigaminti po žvakę. Viskas atrodo paprasta: imi siūlą, stipriai į susuki.
Perlenktas jis susivynioja. Pamerki į karštą vašką. Tuomet kabini šalia kitų tokiu pat būdu pamirkytų siūlų.
Pili ant siūlo karštą vašką iš puodelio – staigiai ir gausiai. Jei karštas vaškas tekės per ilgai, nuplaus jau susidariusią žvakę atgal į puodą. Vaško L.Kalninis čia atsineša iš savo asmeninio bityno.
Bitininkas domisi savo krašto istorija ir primena, kad Biržai visai neseniai paseno puse amžiaus. Netrukus bus minimas 600 metų jubiliejus.
Žvakių liejimo būdas, kurį demonstruoja – keturių amžių senumo. Anksčiau viskas vyko panašiai, tačiau ne vašką ant knato, o knatą į vašką vis mirkydavo.
Sriuba iš ežerėlių žuvies
Bendruomenės namuose virtuvės šeimininkėms taip pat darbo netrūksta. Kartais atvyksta visas autobusas turistų. Kiekvienas nori paragauti žuvienės ir rupių miltų blynų.
Po tokių ekskursijų lieka kalnas neplautų indų. Moterys sako galvojančios, gal reikėtų sugalvoti kokią autentišką pramogą, per kurią kiekvienas savo lėkštę išsiplautų?
„Ar žinote, kad mūsų ežerėliai garsūs ne tik žuvimi, iš kurios verdame sriubą? Čia aptinkama sieros barkterija. Ji kartais nudažo ežerėlius raudonai“, – pasakoja Kirkilų bendruomenės pirmininkė Rita Trečiokaitė.
Moterys žino, kad ne tik kitame krašte, bet ir pas kitą šeimininkę sriuba ir blynai bus vis kitokie. Šiuose kraštuose žuvis yra nuverdama, o vėliau iš jos išimami kaulai. Vėliau žuvis verda kartu su bulvėmis, kruopomis ir daržovėmis. Pabaigoje iš žuvies lieka tik smulkūs gabalėliai ir jos skonis.
Blynams būtinai naudojami ne balti, o iš viso grūdo rupiai malti miltai.
„Bandėme iš smulkesnių, tačiau nesigavo tokie, kokių mums norisi. Močiutės kepė iš rupių. Taip darome ir mes“, – sako bendruomenės pirmininkė.
