Knyga apie unikalų Mokytoją, nenorėjusį mokinių „sukišti į skaičiukus (pažymius)“

Nacionalinė Lietuvos bibliotekų savaitė šiais metais į bibliotekas įsėlino kiek tyliau nei įprastai. Dėl kultūrą suvaržiusių ribojimų, daugybė renginių vyko skaitmeniniame pasaulyje. O virtualybė, kaip žinia, ne tokia pastebima, kaip realybė, tad bibliotekų pastatuose šurmulio būta kiek mažiau. Tačiau nemažą Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos lankytojų sujudimą sukėlė  baigiamasis Nacionalinės bibliotekų savaitės renginys Alytuje, kuris, kad ir kaip keistai beskambėtų, buvo netradiciškai realus. Balandžio 29 dieną bibliotekos lankytojams buvo pasiūlytas širdžiai mielas knygos pristatymas – kraštiečio mokytojo, originalios asmenybės Nikodemo Krukonio atminimo vakaras.

Prieš pusmetį knygų lentynose pasirodęs ryškaus dizaino ir savito turinio leidinys „Kriūkas (retrofuturistinis mokytojo portretas ir metodiniai patarimai tiems, kas mokosi ne tik matematikos)“ iš karto sudomino alytiškius. Knygos anotacijoje rašoma, kad Nikodemas Krukonis (1936-2001), kurį mokiniai pravardžiavo Kriūku, buvo bene ryškiausias visų laikų Alytaus matematikos mokytojas. Mokyklos vadovai jo nemėgo, bet mokiniai dievino tikrąja to žodžio prasme.

Leidinio sudarytojai, du Nikodemo Krukonio mokiniai – Deimantė Purtokienė ir Redas Diržys – į renginį bibliotekoje susirinkusiai publikai pristatė iššūkius ir netikėtumus, su kuriais susidūrė viliodami knygos turinį iš mokytojo amžininkų, mokinių.

Mokytojo N. Krukonio mokymo stilius ir požiūris į ugdymą buvo netipiškas jo laikmečiui ir vargu ar būtų įprastas šiems laikams. Tad knygoje galima įžvelgti savotišką paradoksą – jos turinyje sugulę kelių dešimtmečių senumo prisiminimai apie mokytoją N. Krukonį iš tiesų skamba tarsi iš ateities. Retrofuturistinį mokytojo portretą knygoje apibrėžia daugiau nei septyniasdešimties esamų ir buvusių alytiškių pamintijimai apie unikalų Mokytoją.

Vienas knygos sudarytojų – Redas Diržys, sakosi įžvelgiąs dvejopą knygos prasmę. Leidinys turėtų dominti ir tuos, kurie su mokytoju N. Krukoniu susidūrė tiesiogiai, ir tuos, kuriuos domina menas mokyti ir menas gyventi.

„Reakcija ateina daugiausia iš žmonių, kurie nebuvo jo mokiniai. Jie skaito ją, kaip knygą, kuri juos užveda“, – teigia R. Diržys.

Antroji sudarytojų tandemo narė ir knygos iniciatorė Deimantė Purtokienė taip apibūdina minties apie leidinį užuomazgas:

„Nikodemas Krukonis buvo išskirtinė asmenybė. Aš tą supratau, turbūt, paskutiniais mėnesiais mokykloje. Vėliau jeigu gyvenime kažką atrasdavau (žinot, būna kartais – kažkas ima ir spragteli galvoj), aš visą laiką prisimindavau Krukonį. Ir tada pagalvodavau, kad jau jis mums buvo tai sakęs, jau buvo tai kažkokiu būdu parodęs. Ir kaupėsi, kaupėsi tokie vat nutikimai… Ir tada pagalvojau: „Tai palaukit. Aš tai žinau, Redas žino, gal dar žino kažkiek žmonių. Ir viskas išnyks. Tas visas „krukoniškumas“, jo savitumas tokio žmogaus – jisai išnyks, gi jo neliks. Ir tada sugalvojau pradėti rinkti medžiagą.“

Iš pradžių kiek skeptiškai žiūrėjęs į Purtokienės ketinimą išleisti knygą, o vėliau prie idėjos nuoširdžiai prisidėjęs R. Diržys savo dvejones aiškina taip:

„Kadangi pats dirbu daug metų mokytoju, tai knygos apie mokytojus yra tai, kas mane mažiausiai traukia, galbūt, gyvenime skaityti. O ypač baisu, kad galima sugadinti viską. Ypač apie tuos žmones, kuriuos labai gerbi. Nenorėjau tokiu žmogum būti pats.“

Daugybę medžiagos knygai surinkusi ir sutvarkiusi Deimantė Purtokienė pripažįsta, kad ši veikla nusidriekė net per 15-kos metų laikotarpį, o darbas patiko ir įtraukė. Knygą išleido Alytaus dailės mokykla kartu su leidykla „Kitos knygos“.

„Šiandien, be abejo, daug kas, ką darė Krukonis tais laikais, jeigu jis darytų šiais laikais (aš tai permąstau daug kartų, kaip mokyklos vadovas), tai su šiandieniniais reikalavimais, matomai, jam būtų daug problemų. Ir aš tai sakau ne galvodamas apie jį, kaip asmenį, bet apie švietimo sistemą. Aš manau, kad švietimo sistema šiandien yra labai nesveika. (…) Šią knygą galėtų skaityti žmonės, kurie, nežino Alytaus, nežino šito žmogaus, bet kažkas yra užkabinama tai, ką mes šiandien, galbūt, prarandam, ko mums šiandien labai trūksta“, – teigia R. Diržys.

Mokytojas N. Krukonis per 20 mokytojavimo metų yra parašęs tik 10 dvejetų. Šis unikalus mokytojas tai pavyzdys, kaip žmogus sugeba būti ištikimas sau pačiam. Visais laikais tai padaryti buvo ir yra ne taip jau paprasta.

Saviironiškas mokytojas Nikodemas Krukonis mėgęs sakyti: „Neišsipildė mano svajonė netrukdyti mokiniui mokytis ir neradau gyvenime formulės, kaip nustatyti, kuriame gale vidurys.“ O juk iš tiesų, visi ieškome teisingiausios tiesos visą gyvenimą, iš kurio galiausiai išeiname taip ir nesužinoję, kuriame gale vidurys…