Knygos apie kunigą A. Merkį pristatymas
Turmanto Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje (Zarasų raj.) vyko ypatingi tituliniai atlaidai, kurie į maldos bendrystę sukvietė parapijiečius, kitatikius ir svečius. Tą saulėtą vakarą Turmanto bažnyčia sulaukė svečių iš užsienio, tarybos narių iš Zarasų, Ignalinos ir Visagino, o Šv. Mišiose skambėjo Pabradės bei Visagino chorai. Ši diena tapo ypatinga dar ir dėl to, kad buvo pristatyta 13-toji Giedrės Mičiūnienės knyga apie Turmanto bažnytėlėje kunigavusį Alfonsą Merkį.
„Alfonsas Merkys: Mano gyvenimui užteks kuklaus prisiminimo“ – tai ne tik knygos pavadinimas, bet ir pačio A. Merkio citata, rasta jo rankraščiuose (1950 metų įrašas). Kaip Giedrė pasakojo, skaičiusi kiekvieną sąsiuvinio žodį, išjautusi kiekvieną jausmą, ir taip „atgimusios“ kunigo mintys sugulė į knygutę. Ir nors šiemet sukanka 30 metų, kai Bažnyčios šventorius tapo Kunigo amžino poilsio vieta, rodos, žmonių atmintyje kunigas tebegyvena – paprastas, nešinas jau gerokai aptriušusį portfelį, tačiau Tumante nebuvo nė vieno, kuris būtų kunigo nepakalbintas, nepašnekintas. Žmonės Alfonsą Merkį mena kaip labai kuklų ir darbštų kunigą, bet svarbiausia – DORĄ ŽMOGŲ.
Alfonsas Merkys gimė vidutinių ūkininkų Mykolo ir Emilijos Merkių 11 vaikų šeimoje. Nors užaugo tik 9, vis dėlto sūnūs Juozas (1916-1983), Alfonsas (1922-1990) ir Vytautas pasirinko kunigystę. Su pastaruoju, kuris yra vienuolis jėzuitas ir gyvena Kauno jėzuitų namuose, Giedrė buvo nuvažiavusi susitikti – garbaus amžiaus Kunigas mielai pasidalino mintimis apie savo 5 metais vyresnį brolį Alfonsą. „Tas gerumas, paprastumas, darbštumas – iš prigimties. Visi broliai, seserys, visa giminė žinojo, kad jis toks – materialiais turtais nesirūpindavo“, – taip Vytautas prisimena savo brolį. Šyptelėjęs pajuokavo, jog esąs Alfonso kopija.
Alfonsas Merkys 1942–1947 m. mokėsi Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje, o 1947 m. Vilniaus arkikatedroje vyskupas Mečislovas Reinys įšventino A. Merkį kunigu. 1947–1961 metais Merkys tarnavo Adutiškio, Paringio, Švenčionių, Kabelių, Gedžiūnėlių bei Kazitiškio bažnyčiose. Deja, 1961 m. už nelojalumą Sovietų valdžiai, buvo atimtas kunigo pažymėjimas, todėl kunigui teko dirbti vairuotoju. Grąžinus teisę kunigauti, buvo paskirtas į Strūnaičio parapiją (Švenčionių raj.), o vėliau buvo perkeltas į mūsų, Zarasų, rajoną. Kiek daug nuostabių atsiminimų apie jį turi žmonės iš Smalvų, Tilžės ir Turmanto parapijų: „Visiems buvo labai geras“, „Tikras Dievo siųstas Kunigas, be galo puikus Žmogus“, „Kunigas Alfonsas Merkys buvo ypatingas – stengėsi viską pats pasidaryti“…
1990 m. gruodžio 20 d. į Amžinybę pasikviečia Viešpats (amžinojo poilsio atgula Turmanto Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios šventoriuje), 1997 m., po mirties, išleidžiama A. Merkio parašyta „Strūnaičio bažnyčios istorija“.
Visai netikėtai 2019 metais, tvarkant Turmanto kleboniją, rasti kunigo užrašai, kurie davė pradžią knygelei. Kaip Giedrė pasakojo: „Prieš mane buvo dvi dėžės… Dvi dėžės popierių… Čia sutilpo visas ŽMOGAUS GYVENIMAS…“ Būtent tuose popieriuose ir buvo surašytos Jo mintys, pamokslai, svajonės. Kiekvienam pamokslui Kunigas stropiai ruošėsi: pradžioje akcentuojama temos intriga – tai parapiejiečių sąmonės sužadinimas, jų sielų paruošimas gilesniam klausymui. Visuose pamoksluose aiškiai apibrėžtos dalys. Visuose – pamokančios ir labai dvasingos pabaigos. Giedrė juokauja, kad kartais raštas buvo menkai įskaitomas, todėl privertė pedagoginė patirtis – vaikų rašysenų būta įvarių.
Pristatyme autorė minėjo daug įdomių detalių apie Jo gyvenimą: „Galėčiau teigti, kad pamokslai buvo daugialypiai: juose ne tik atsiskleidžia kunigo neįtikėtinos dvasinės platumos: minima labai daug knygų, laikraščių, straipsnių pavadinimų, autorių, veikėjų, ištraukų iš Biblijos ir šventųjų gyvenimo, pasakų, paminėta net Holivudo artistė Merlin Monro, taip pat daug įvairių žmogiškų patirčių, išgyvenimų ir emocijų. Visa tam, kad plėstų parapijiečių akiratį.“ Labai žavėjo Jo atsidavimas ir paprastumas: „Jau pradėti kapinių tvoros darbai – visus pinigus, net ir tuos, kuriuos esu gavęs savo vardo dienoje kaip dovaną, įdedu į tvoros išlaidas.“
Giedrė minėjo, kad Jo pamoksluose nėra tuščiažodžiavimo, visada pabrėžiamas gerumas, tikėjimo ir meilės prasmė… Tikriausiai nebuvo nė vienos nepaliestos temos Jo pamoksluose. Labai įstrigusi citata, kuri atspindi visą mūsų dabartinę būtį buvo iš 1987 m. pamokslo: „Šių dienų žmogus turi visas civilizacijos gėrybes – gražius butus, automobilius, sodus, televizorius, klubus, kinus, teatrus, viso pasaulio žinias ir viso pasaulio rūpestį. Žmogus nesidžiaugia gyvenimu. Materialinės gėrybės daro jį nepasotinamą. Mokslas duoda daug žinių – profesijos žinių, bet visai neduoda išminties, nepasotina dvasios. Senosios kartos gerbė motinystę, mylėjo negimusius kūdikius. Dabar net ir gimusius dažnai palieka. Užgesęs Kalno žibintas… Tėvai nebešviečia, ir niekas nebešviečia.“ Nors šie žodžiai užrašyti prieš 40 metų, tačiau moralinės vertės nepraranda – iki šiol opi problema mūsų visuomenei.
Begalė Alfonso Merkio minčių, kuriose kiekvienas ras sau prieglobstį, sugulė į knygelę. Knygelėje skaitytojai ras citatų žodynėlį, tekstukų, prisiminimų ir netgi patarimų, kurie sudėlioti iš jo citatų.
Pristatymą vainikavo daina, skirta Kunigui Alfonsui Merkiui, kuriai žodžius sukūrė Giedrė Mičiūnienė, o atliko Dovilė Rzezniczak, – Jai pritarė ir visi, esantys bažnyčioje. Labai džiugu buvo matyti, kad į šį nutolusį Lietuvos kraštą atvyko ne tik Alfonso Merkio giminės, bet labai daug žmonių iš įvairių Lietuvos rajonų: Ignalinos, Švenčionių, Kauno, Visagino, Utenos, Švenčionėlių, Panevėžio.
Užbaigti norėčiau kunigo Alfonso Merkio citata: „Rodos, tokiems nežinomiems žmonėms po keliolikos metų pasaulis nulenkia galvas prieš jų nepaprastą didybę, o didybė tokia kukli; visko laukė iš Dievo ir ypač mylėjo tuos, kuriuos Dievas jau ir jausmo už juos buvo apdovanojęs. Jų visų dalis yra ramybė ir palaima – žemėje ir danguje.“
