Knygos „Nemunas Lietuvos gyvenime 1918 – 1990 metais“ pristatymas

Kovo 6 dieną B. Baltrušaitytės Viešojoje bibliotekoje vyko ilgai lauktas tauragiškio, kraštiečio Gedimino Kasparavičiaus knygos „Nemunas Lietuvos gyvenime 1918 – 1990 metais“ pristatymas. Nemunas „atitekėjo“ iki Tauragės į tas erdves, kur įvyko pirmosios Gedimino pažintys su knygomis.

Gediminas mokėsi Tauragės Jovarų vidurinėje mokykloje ir Tauragės Žalgirių gimnazijoje, kurią baigęs, 2009-aisiais įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą. Jame 2015 m. įgijo istorijos magistro laipsnį. Šiuo metu yra istorijos doktorantas Vytauto Didžiojo universitete ir dirba Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje Kaune. Tyrinėja Lietuvos ekonomikos, upių transporto ir kultūros istorijos problematiką, yra keliolikos mokslinių ir publicistinių straipsnių autorius, su kitais parašė knygą „Lietuvos bajorai – Vasario 16-osios akto signatarai“.

Susitikime dalyvavo ir knygą išleidusios Mokslų ir enciklopedijos leidybos centro atstovė Irena Stankevičienė, kuri džiaugėsi Gedimino pasiekimais, jo didžiuliu asmeniniu indėliu, įamžinant Nemuno istoriją mėlynai baltuose puslapiuose. Įdomu ir tai, kad  daugiau nei pusę savo knygos tiražo išpardavęs autorius jau yra surengęs ne vieną leidinio pristatymą skirtingose Lietuvos vietose. 

Gediminas Kasparavičius savo knygoje „Nemunas Lietuvos gyvenime 1918–1990 metais aprašo tarpukario Lietuvos upių transporto svarbą ir kaip tai prisidėjo formuojant modernią šalį.

Knygoje autorius analizuoja Nemuno reikšmę XX a. Lietuvai; parodoma, kaip modernios valstybės formavimąsi nulėmė vandens transporto organizavimas, kurie Lietuvos upių uostai ir prieplaukos buvo patys svarbiausi, kaip vandens transportas plėtotas tarpukario Lietuvoje, galiausiai – kokia upių laivyba buvo sovietmečiu. Šiandien bebaigianti išnykti profesinė upeivių bendruomenė – vienas įdomiausių šios knygos aspektų, deja, iki šiol sulaukęs mažai tyrinėtojų dėmesio. O juk prie Nemuno įsikūrusių miestų ir nedidelių gyvenviečių gyventojai šimtmečiais vertėsi upininkyste ir net XX amžiuje ne vieno kapitono vyriausias sūnus sekdavo tėvo pėdomis – tapdavo matrosu. Tad knygoje aptariama ne tik 1918–1990 metais Lietuvoje Nemune ir kitose šalies upėse vykusi laivyba, bet daug dėmesio skiriama ir upeiviams – žmonėms, be kurių vandens transportas buvo ir tebėra neįmanomas.