Ko iš tiesų siekia Lietuvos neįgaliųjų forumas?

Lietuvos neįgaliųjų forumas (LNF), kurio direktorė Henrika Varnienė prisistato atstovaujanti 300 tūkstančių Lietuvos neįgaliųjų organizaciją, kurios tikslas, kaip rašoma šios organizacijos tinklalapyje, – „kad žmonių su negalia izoliavimo ir išlaikymo politika būtų pakeista į jų įgalinimą ir skatinimą dalyvauti visose socialinio gyvenimo srityse – švietimo sistemoje, darbo rinkoje, visuomeniniame gyvenime; kad žmonėms su negalia būtų užtikrinta reikiama pagalba gyventi savarankiškai“. Atrodo, tikslai kilnūs. Juolab, kad problemų šioje srityje tikrai nors vežimu vežk. Nėra pritaikytos viešosios erdvės žmonėms, turintiems judėjimo negalią, vaikai su įvairiais sveikatos sutrikimais vis dar mokosi specializuotose mokyklose, studijuojančių neįgaliųjų skaičius itin mažas, o socialinės paramos didėja nežymiai, neatsverdamos kainų šuolių. Taigi, tokioms visuomeninėms organizacijoms, kaip LNF tikrai yra dėl ko pakovoti, tiek su valdžios institucijomis, kurios ruošia teisės aktus, tiek su visuomenėje įsišaknijusiais stereotipais apie negalią turinčius žmones. Bet ką gi ši organizacija iš tiesų padarė, kad neįgalieji jaustųsi pilnavertiška visuomenės dalimi?

Nuolatinis socialinių įmonių juodinimas

Iš viešoje erdvėje paskelbtų pranešimų susidaro įspūdis, jog vienintelis šios organizacijos tikslas yra sunaikinti vienintelę realiai darbo rinkoje veikiančią struktūrą, kurioje negalią turinčiam žmogui yra sudarytos sąlygos dirbti, – socialines įmones. Ir tam tikrai negailima nei laiko, nei pastangų. Periodiškas puolimas prieš šias įmones tiesiog akivaizdus. Įvairios žiniasklaidos priemonės „pripumpuojamos“ tiesos neatitinkančiais faktais. Kaip pavyzdys, R.I.T.A internetinėje TV laidoje buvo pristatytas negalią turintis asmuo, kuriam susidarė įspūdis, kad darbdavys iš socialinės įmonės tik pasinaudojo jo darbo vietai suteikta lengvata, nes prieš įdarbinant pats nuvežė į darbo biržą užsiregistruoti. Tačiau ši laida nebuvo informuota, o ir pati nepasidomėjo, kad įsidarbinant socialinėje įmonėje, nebūtina prieš tai registruotis darbo biržoje, todėl parodyta situacija buvo „atviros rinkos“ neįgaliojo įsidarbinimo pavyzdys.

Tokiais panašiais „faktais“ remiasi H. Varnienė, nupiešdama socialinių įmonių veiklą. Ten dirbančių neįgaliųjų argumentams, kad jie dirbdami socialinėse įmonėse jaučiasi pilnaverčiais visuomenės nariais (ar gi ne to siekianti deklaruoja ši organizacija?), atrodo, šios organizacijos ir jos direktorės visiškai nejaudina. Kaip nejaudina ir tai, kad šia žmonių grupe valstybė itin mažai rūpinasi, o dažnai ir nepagrįstai nuskriaudžia.

Neįgaliųjų situacija tik blogėjo

Nuolatinės priežiūros (pagalbos) ir nuolatinės slaugos išlaidų tikslinės kompensacijos 2010 – 2013 m. buvo sumažintos 15 proc. Priklausomai nuo jiems nustatytų priežiūros poreikių, neįgalieji per visą šį 4 metų laikotarpį gavo 2592 litais (750,69 €) arba 1296 litais (375,35 €) mažiau nei būtų gavę, jei tokio mažinimo nebūtų buvę. Neįgalieji, kuriems buvo nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, per visą šį mažinimo laikotarpį gavo 6480 litais (1876,74 €) mažiau. Nors vėliau pensininkams tuo metu sumažinta pensijų dalis buvo grąžinta, neįgalieji liko užmiršti.

Nuolatinės priežiūros (pagalbos) ir nuolatinės slaugos išlaidų tikslinės kompensacijos paskutinį kartą buvo didintos 2016 metų sausio mėnesį. Atsižvelgiant į tai, kad 2016 m. minimalus valandinis atlygis buvo 2,13 € (minimali mėnesio alga (MMA) – 350 €), o 2018 m. yra 2,45 € (MMA – 400 €), laikas, kuriam 112 € nuolatinės priežiūros (pagalbos) tikslinę kompensaciją gaunantis neįgalusis gali nusisamdyti pagalbininką, per mėnesį sutrumpėjo 6,87 val. arba 6 val. ir 52 min., t.y. 13,06 proc. per mėn.

Žvelgiant į šią matematiką neatrodo, kad Lietuvoje neįgaliais asmenims būtų pasirūpinta. Tačiau nei vienoje viešoje LNF publikacijoje apie šiuos skaudulius neteko girdėti.

Mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis

Mokslas yra kelias į geresnį rytojų. Su tuo sunku ginčytis. Neįgaliųjų profesinei reabilitacijai valstybė kasmet skiria daugiau kaip 3 milijonus eurų, profesinius gebėjimus įgyja apie 1000 nedarbingumą praradusių žmonių.

Lietuvos darbo biržos duomenimis, įsidarbinimo procentas pabaigus mokymus auga ir šiuo metu siekia 90 proc. Po mokslų neįgalieji darbą susirandą tiek atviroje darbo rinkoje, tiek socialinėse įmonėse. Pastarosios suinteresuotos ne tik priimti žmonės iš profesinės reabilitacijos centrų, bet ir pačios pritaikyti darbo vietas ir apmokyti neįgaliuosius, jeigu to prireikia. Tai daryti darbdavius motyvuoja socialinių įmonių subsidijavimo sistema. Tokiomis ir panašiomis sistemomis naudojasi visos civilizuotos šalys. Tačiau LNF ir jo įtakai pasidavę Seimo nariai, kurie sukūrė „Atskirties grupių įdarbinimo atviroje darbo rinkoje rėmimo koncepciją“, siūlo subsidijas neįgaliųjų darbo vietoms, t.y. darbo užmokesčiui, naikinti, tokiu būdu panaikindami bet kokią motyvaciją darbdaviams priimti negalią turinčius žmones.

Kas siūloma vietoje subsidijų darbo užmokesčiui? Daugiau mokytis ir konsultuotis. Tam būtų sukurta nauja valstybinė įstaiga (dar viena!), kurios darbuotojai atliks visas šias mokymų ir konsultavimų paslaugas vadinamose „atviros darbo rinkos“ įmonėse. Kokios turėtų būti sukurtos motyvacinės priemonės darbdaviams, kad jie „pasirašytų“ po šia idėja? Tikrai didesnės negu iki šiol turėjo socialinių įmonių akcininkai. Todėl akivaizdu, kad šiam naujam kūriniui prireiks gerokai daugiau lėšų, negu dabar buvo skiriama socialinėms įmonėms. Šie pinigai nepasieks neįgaliųjų, kaip pasiekia dabar, kai yra kompensuojama jų darbo užmokesčio dalis, kai žmogus dirba socialinėje įmonėje, tačiau nuguls konsultantų, asistentų ir mokytojų kišenėse.

Ką atstovauja LNF?

Žvelgiant į pastarųjų metų LNF veiklą susidaro įspūdis, kad ši organizacija nėra nuoširdi deklaruodama, kad gina neįgaliųjų teises ir nepriima sprendimų nepasitarus su neįgaliaisiais. Nors save pristato kaip organizaciją, vienijančią 15 nevyriausybinių organizacijų, atstovaujančią neįgaliųjų interesus, didžioji dauguma šių organizacijų nepritaria socialinių įmonių modelio naikinimui. Anot jų atstovų, daliai ligų pakirstų ir emociškai pažeidžiamų žmonių išvis užsivertų galimybės nors kiek užsidirbti – jiems tinkamos tik socialinės įmonės. „Gražūs šūkiai ir yra gražūs šūkiai. Niekas tų žmonių laisvojoje rinkoje neįdarbina ir neįdarbins“, – sakė Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) pirmininkas Sigitas Armonas. „Esame Neįgaliųjų forumo nariai, tačiau mūsų pozicija skiriasi. Eiti, pulti – viena, tačiau geriau pasiūlykime, kaip sudaryti neįgaliajam išties geresnes sąlygas“, – kalbėjo Lietuvos žmonių su negalia aplinkos pritaikymo asociacijos vadovė Nijolė Milkevičienė.

Tokius „nepaklusniuosius“ savo narius LNF bando visais įmanomais „atvesti į protą“ atakuodama laiškais, kuriuose ragina kovoti viešoje erdvėje su socialinėmis įmonėmis. Mūsų asociaciją pasiekė elektroninis laiškas, kuriame aiškiai tai atsispindi. „Labai prašau dabar visų mūsų narių iš savo organizacijų paremti mūsų bendrą poziciją viešai. Tai gali būti pranešimai spaudai ar komentarai žiniasklaidoje jūsų turimais kanalais… ir tiesiog viešinti kasdieną ar kas antrą dieną po vieną neįgaliųjų organizacijų poziciją“, – rašo laiške H. Varnienė. Kadangi tokių pranešimų viešojoje erdvėje neteko pamatyti, tai akivaizdu, kad nupiešti kaip galima juodesnį socialinių įmonių paveikslą yra tik LNF mintis ir kitos neįgaliųjų organizacijos tokios pozicijos nepalaiko.

O ir pakalbinti socialinėse įmonėse dirbantys neįgalieji neįžvelgia jokios šios organizacijos naudos. Priešingai, jie nesupranta, kodėl organizacija, kuri skelbiasi ginanti jų teises, veikia prieš jų gerovę? Ir tai ne tik deklaracijų klausimas, bet ir valstybės lėšų klausimas, kadangi šios organizacijos veikla didžiąja dalimi finansuojama iš valstybės biudžeto per įvairius socialinius projektus, apie kurių veiklą neteko nei skaityti nei girdėti.

Ilona Tarvydienė, Socialinių įmonių asociacijos direktorė