Kodėl už maistą mokame brangiau nei Europoje?

Lietuva yra tik viena iš vos kelių Europos Sąjungos valstybių, kurioje maisto produktams taikomas standartinis pridėtinės vertės mokestis (PVM). Jokių išimčių, jokių lengvatų net būtiniausioms prekėms. Ar esame tokie turtingi, turtingesni už vokiečius, belgus, austrus, prancūzus, suomius, čekus, italus, jau nekalbant apie kaimynus lenkus?

Dauguma Europos šalių taiko gerokai mažesnį PVM tarifą maisto produktams, nes jie yra ne prabangos, ne laisvalaikio ar pramogų, o būtinosios prekės. Austrija, kur standartinis PVM tarifas yra 20 proc., maisto produktams taiko tik 10 proc. tarifą. Belgijoje PVM tarifas maisto produktams siekia 6 proc., Nyderlanduose – 9 proc., Čekijoje – 15 proc., Prancūzijoje – 10 proc.,  Liuksemburge – 3 proc., Maltoje ir Jungtinėje Karalystėje – 0 proc.

Pridėtinės vertės mokesčio už maisto produktus lenkams (o ir Lenkijoje apsiperkantiems lietuviams) išvis nereikėjo mokėti 2022–2023 metais. Iki tol buvo taikomas 5 proc. PVM lengvatinis tarifas. Turbūt tai yra atsakymas, kodėl tiek daug mūsų tautiečių apsipirkti važiuoja į kaimyninę Lenkiją ir ten palieka savo sunkiai uždirbtus pinigus.

Pridėtinės vertės mokestį tuometinė konservatorių Vyriausybė „laikinai“ padidino 2009 metais per finansinę krizę. Bet tarifas iš laikino tapo pastoviu ir nekeičiamu. Beje, iki tol kai kuriems produktams (ekologiškai produkcijai, šviežiai mėsai ir žuviai) buvo taikomas 5 proc. mokestis.

Kainos šoktelėjo dvigubai

Maisto ir gėrimų kainos mūsų šalyje pastaraisiais metais šoktelėjo bene labiausiai Europoje. Per dvejus metus jos padidėjo net 46,8 proc. –  beveik dvigubai sparčiau nei vidutiniškai Europos Sąjungoje (ES vidurkis siekia 26,5 proc.).

„Eurostat“ vertinimu, maisto ir gėrimų kainų lygis Lietuvoje 2022 metais jau buvo pakilęs iki 99 proc. ES vidurkio, o 2021 metais kainų lygis siekė 88 proc. vidurkio. Šiuo metu, preliminariais skaičiavimais, maisto ir gėrimų kainų lygis Lietuvoje jau viršija ES vidurkį. O pajamos pasivijo? Naivus klausimas, ar ne?

Vis dar brangi energetika, sutrūkinėjusios maisto tiekimo grandinės, karas Ukrainoje… Taip, tai veikia, tačiau kodėl kitos šalys sugeba sušvelninti nepalankių aplinkybių poveikį kainoms ir žmonėms? Ką jos daro kitaip?

ES siūlo išeitį

2022 metais Europos Sąjunga atnaujino pridėtinės vertės mokesčio direktyvą – išplėtė prekių ir paslaugų sąrašą, kurioms valstybės narės gali taikyti lengvatinį tarifą. Taigi sprendimą – įvesti ar ne lengvatinį apmokestinimą maistui – atidavė į nacionalinės valdžios rankas. Standartinis PVM tarifas šalyje narėje negalėtų būti mažesnis kaip 15 proc., o lengvatinis tarifas – mažesnis kaip 5 proc.

Europos Komisija buvo įsitikinusi, kad PVM sumažinimas maistui leistų sušvelninti maisto produktų kainų šuolį. Taip ir nutiko. Atliktas maisto kainų Ispanijoje, Norvegijoje ir Vokietijoje tyrimas atskleidė, kad po PVM lengvatos įvedimo maistas atpigo. PVM sumažinimas tyrime įvardytas kaip efektyvus įrankis.

Ką pasirinko Ispanijos vyriausybė? Pagrindiniai maisto produktai – duona, miltai, pienas, sūris, kiaušiniai, vaisiai, daržovės, ankštiniai augalai, bulvės ir grūdai, pernai buvo neapmokestinami išvis, dabar taikomas 4 proc. PVM tarifas, kaip buvo anksčiau.

Ar Lietuva pasinaudojo šiuo įrankiu? Ne.

Lietuvos Vyriausybė dargi nusprendė, kad mūsų gyventojams maistas, matyt, nėra būtinoji prekė. Jau nekalbu apie lengvatinio PVM tarifo maisto gamintojams panaikinimą, dėl to jau dabar pabrango mokinių ir ligonių maitinimas.

Kodėl to reikia Lietuvoje?

Pirmiausia, mažesnio PVM maisto produktams reikia dėl socialinio teisingumo. Didelė gyventojų dalis Lietuvoje maistui išleidžia daugiau nei 30 proc. savo pajamų. Daugumai tampa sudėtinga įpirkti maistą, žmonės renkasi prastesnės kokybės produktus. Net pigiausių produktų vidutinis krepšelis 2023 m. liepą buvo 31,9 proc. brangesnis nei 2021 metų viduryje.

Senjorai 2021 metais maistui skyrė net 37,4 proc. vartojimo išlaidų, rodo kas penkerius metus Statistikos departamento atliekamo namų ūkių biudžetų tyrimas. Kuo mažesnės pajamos, tuo šiam vartojimui tenkanti išlaidų dalis yra didesnė. Vidutinis Vakarų Europos gyventojas maistui skiria 15,9 proc. savo mėnesio išlaidų.

Premjerė, finansų ministrė, jų patarėjai kiekviena proga atkakliai tvirtina, kad nėra jokių šansų sumažinti pridėtinės vertės mokestį bent jau būtiniausiems maisto produktams. Gąsdina, kad dėl to biudžetas prarastų kelis šimtus milijonų eurų, o vartotojams vis tiek liktų riestainio skylė – esą nauda nusėstų prekybininkų kišenėse.

Būtų galima ir patikėti tokiais baisiais numatymais, bet, kaip sakoma, istorijos neperrašysi. 2018 metais, kai maisto kainos augo  vos 3,4 procento (!), o elektra, dujos, šildymas netgi pigo, labai susirūpinę konservatoriai Seime surengė diskusiją, kaip yra svarbu tokioje situacijoje sumažinti PVM maisto produktams.

„Esu įsitikinęs, kad ateis ta diena – visiems anksčiau ar vėliau sukylant prieš elito Lietuvą.“ „Ekonomikos augimo rezultatais pirmiausia mėgaujasi didesnes pajamas gaunantys gyventojai. Aukštos maisto produktų kainos neigiamai veikia ypač mažas pajamas gaunančius šalies gyventojus.“ „Cepelinai Lietuvoje yra tikrai brangesni nei Lenkijoje bei Vokietijoje, nes ten, Lenkijoje, valdo „socialiai daug jautresni konservatoriai,“ – ašaras tuomet liejo konservatorius Žygimantas Pavilionis.

Reaguodami  į „gyventojų pyktį dėl didėjančių kainų“, konservatoriai tada įregistravo įstatymo projektą – nustatyti lengvatinį 9 proc. PVM tarifą maisto produktams, dėl to maisto kainos esą kristų beveik 10 proc. Nes po ilgų diskusijų su ekspertais ir verslo atstovais jie supratę, kad viena iš priemonių užtikrinti mažesnes maisto produktų kainas – tai mažesni pridėtinės vertės mokesčio tarifai.

Liberalų sąjūdis buvo dar ryžtingiau nusiteikęs: „PVM būtiniausiems maisto produktams mažinti iki 5 proc.“. Tokį tikslą liberalai buvo įsirašę į savo programą 2020 m. eidami į Seimo rinkimus. Jie skaičiavo, kad dėl sumažinto PVM biudžetas netektų apie 400 milijonų eurų, bet lietuviai panašiai paliekantys Lenkijoje, o „biudžeto praradimai nebūtų tokie dideli, nes padaugėtų perkančiųjų ir padidėtų prekių apyvarta“.

Pastaraisiais metais, kai kainos augo dešimtimis procentų ir esant rekordiškai 20 proc. infliacijai, viskas, ką sugalvojo valdantieji „ne elito Lietuvai“ – leido prekiauti pasibaigusio galiojimo maisto prekėmis! Prašome, kaip pigu!

Gal mūsų valstybės buhalterės galėtų bent kartais pakelti akis nuo savo ekselių ir ne tik prisiminti, ką siūlė prieš penkerius metus, bet ir apsidairyti, ką daro Europos Sąjunga  ir kaip elgiasi kitų šalių vyriausybės dėl PVM maisto produktams?

Antra, PVM sumažinimas leistų padidinti gyventojų perkamąją galią ir skatintų vartojimą, tuo pačiu ir ekonomikos augimą, darbo vietų išsaugojimą. Jei šiandien PVM surinkimas į biudžetą ir sumažėtų, rytoj mokesčių surinktume daugiau dėl didesnio vartojimo ir augančios vietinės gamybos.

Vyriausybė atkakliai tvirtina, kad dėl sumažinto PVM  biudžetas netektų, skirtingais skaičiavimais, 400–450 milijonų eurų, o vartotojams nebūtų jokios naudos, ją esą pasiglemžtų prekybininkai. Bet kitose šalyse tai sukontroliuojama! Maistas, kaip ir šildymas, elektra, yra būtinieji žmonių poreikiai. Energetikos kainų šuoliui sušvelninti skyrėme 1 milijardą eurų – ar dėl to nukentėjo krašto gynyba ar pensijos?

Trečia, PVM lengvatinis tarifas būtiniausiems maisto produktams ne tik atpigintų maistą žmonėms, bet ir leistų laimėti konkurencinę kovą su kitose šalyse gaminama produkcija. Lietuvos ūkininkams tampa sudėtinga konkuruoti su atvežtine produkcija, pirmiausia iš Lenkijos, kur PVM yra keturis kartus mažesnis – tik 5 proc. Neatlaikydami konkurencinės kovos, pieno gamintojai, mėsininkai, vaisių ir daržovių augintojai vos suduria galą su galu, nes tokia veikla tampa nuostolinga. 

Ketvirta, didelis PVM sudaro prielaidas šešėlinei prekybai. Ūkininkai sako: tramdykite šešėlinę prekybą kaimyninės Lenkijos produkcija ir kompensuosite PVM praradimus.

Esant didžiuliam PVM skirtumui, lenkiška produkcija plūsta į Lietuvą per turgus ir iš rinkos išstumia vietos produkciją, nukonkuruoja tuos, kurie čia dirba mokėdami mokesčius. Dabar šešėliniams prekiautojams (ypač prekyvietėse) nepalanku dirbti su vietos augintojais, kurie parduoda produkciją išrašydami sąskaitas faktūras, nes kaina iš karto „užauga“ 21 procentu. Jiems yra gerokai pigiau maisto produktų įsivežti iš Lenkijos.

Dėl visų šių argumentų, Europos šalių gerosios patirties esu įsitikinęs, kad Lietuva gali ir turi įsivesti 9 proc. pridėtinės vertės mokestį maisto produktams.