Kodėl vyresniojo brolio batai netiks jaunesniajam?

Jau tūkstančius metų aplinką jaučiame ir suvokiame padedami pėdų. Nors šiandien jos dažniausiai apautos batais, nereikėtų pamiršti jų įtakos mūsų kūnui. Bene daugiausia dėmesio reikalauja vaikų pėdutės – nuo to, kaip jos susiformuos, priklauso ir laikysena. Kaip atpažinti, ar pėdutės formuojasi taisyklingai, kaip jas mankštinti, tinkamai pasirinkti avalynę? Visa tiesa – iš specialistų lūpų.

Jautriausios – mažųjų pėdutės

Pasak Funkcinės terapijos centro kineziterapeuto Eimanto Žeimio, pėdos – viena pagrindinių kūno dalių, per kurią mes gauname informaciją apie supančią aplinką. „Funkciniai ar anatominiai pėdos pakitimai ir skausmas pėdos srityje sutrikdo informacijos srautą. Tai gali turėti įtakos ne tik kojų, bet ir liemens ir net kaklo raumenų darbui – vieni raumenys bus apkraunami labiau, o kiti mažiau. Atsiradęs raumenų disbalansas ilgainiui sukelia kūno sąnarių, o vėliau ir laikysenos pokyčius“, – sako E. Žeimys.

Kineziterapeutas pažymi, kad pėdos itin svarbios jaunesniame amžiuje: „Pėdų būklė gali kisti visą gyvenimą, tačiau svarbiausia atkreipti dėmesį į pėdutes 5–6-aisiais gyvenimo metais – tokiame amžiuje vaiko pėdos skliautas turėtų galutinai susiformuoti, raiščiai sutvirtėti ir suformuoti išilginį ir skersinį pėdos skliautą.“

Batai – ne iš kartos į kartą perduodama relikvija

Anot specialisto, kiekvieno vaiko pėda yra individuali – visi vaikai auga skirtingai, tad skirtingu tempu vystosi ir jų pėdutės. Būtent todėl, pasak E. Žeimio, įpročio vyresniojo vaiko batus palikti jaunesniajam vertėtų atsisakyti. „Vyresniojo brolio ar sesers batai gali būti stipriai nudėvėti ir, svarbiausia, pritaikyti jo pėdai. Pavyzdžiui, jei vyresnėlis yra pilnapadis ar turi pernelyg aukštą pėdos skliautą, atitinkamai nudėvima ir avalynė. Tokius batukus apsiavęs jaunėlis jau gauna vyresnio brolio ar sesers suformuotą pėdos skliautą , nevienodai nudėvėtą kulno kraštą ir iš jo suformuotą padą – nebūtinai tokį, kokio reikėtų, kad jaunėlio pėdutės vystytųsi taisyklingai“, – teigia kineziterapeutas E. Žeimys.

Todėl labai svarbu mažiesiems parinkti tinkamą avalynę – tokią, kuri leistų pėdutei vystytis pačiai, o ne ją formuotų. Remiantis „Deichmann“ vaikiškos avalynės ekspertų gairėmis, svarbiausia, kad bate kojytė nebūtų suspausta. Paspauskite bato viršų ties kojų pirštais – jie neturėtų liesti bato, kad galėtų laisvai judėti. Patikrinkite ir užkulnį – jūsų pirštas čia turėtų tilpti. Jei bato užkulnis nespaus kulniuko, išvengsite pūslių. „Deichmann“ ekspertai taip pat pažymi, kad vaikui batai turi būti patogūs iškart – jokie suaugusiųjų „prasinešios“ čia negalioja!

Pirmoji diagnozė – namuose

Eimantas Žeimys taip pat pažymi, kad augančias pėdutes reikia stebėti bei lavinti. „Iki 5–6 metų, kol formuojasi skliautas, visi vaikai yra plokščiapadžiai. Tačiau jei ir po 6-ojo gimtadienio pėdutė vis ar plokščia, apsilankykite pas specialistą“, – pataria kineziterapeutas. Patikrinti, ar pėdutė plokščia, galite ir namuose – sudrėkinkite vaiko pėdas vandeniu ir padarykite pėdos atspaudą ant balto popieriaus lapo (būtinai atsistojus visu svoriu!). Tuomet gautą atspaudą apibrėžkite pieštuku ir išnagrinėkite: jei gautas pado atspaudas platus, beveik nematomas pėdos krašto linkis – pėdutė plokščia, o jei atspaudas labai siauras, krašto linkis itin didelis – ji per daug įgaubta. „Dažniausiai pirmieji sutrikimų simptomai būna pėdų nuovargis ar skausmas ilgiau pavaikščiojus, kartais vaikai ir patys gali tiksliai nurodyti skaudamą pėdos vietą. Tėveliai neturėtų žiūrėti pro pirštus“, – sako E. Žeimys.

Tam, kad vaiko pėdos vystytųsi taisyklingai, būtina stiprinti jų raumenis. Lengviausia (ir vaikams smagiausia) tai daryti tiesiog vaikštant ar lakstant basomis – tiek lauke (smėliu, grublėtais paviršiais ar smulkiais, neaštriais akmenukais), tiek namie. Pasak E. Žeimio, net dėvint tik kojines padas dirginamas gerokai mažiau, tad mažėja poreikis pėdų raumenims intensyviai dirbti, jie gali aptingti.

Mankštinti pėdų raumenis galima ir namuose – gniaužyti kojos pirštukus, stengtis kojų pirštais nuo žemės suimti įvairius lengvus daiktus (servetėles, nosinaites, rankšluostukus) ar vaikščioti ant pirštų galų, pėdų, išorinio skliauto. „Paverskite mankštą žaidimu, dar geriau – darykite pratimus kartu. Ne per prievartą daroma mankšta kur kas veiksmingesnė“, – šypsosi E. Žeimys.