Kokį psichologinį poveikį žmonėms daro Šiaulių miesto širdyje pastatyta verkiančios mergaitės skulptūra?

Ar savo kambario matomoje vietoje pastatytumėte verkiančios mergaitės skulptūrą? Na, toks meno kūrinys jau stovi Šiaulių miesto centre – visų šiauliečių namuose. Didžiules diskusijas sukėlęs Gintauto Lukošaičio sukurtas meninis akcentas Prisikėlimo aikštę turėtų puošti laikinai. „Verksmas“ miesto centre stovės iki tol, kol bus pradėtas Prisikėlimo aikštės su prieigomis sutvarkymo projektas. Tačiau šie darbai stringa – projektų konkursas baigėsi, pirmos vietos nei vieni negavo ir dabar neaišku, ar dalyviai kreipsis į teismą dėl komisijos darbo. Na, o kol visi galvoja, verkianti mergaitė toliau verkia.

„Verkiančių“ meno kūrinių pasaulyje yra daugiau

Pažvelkime į G. Lukošaičio skulptūrą „Verksmas“ kitu kampu – pakalbinkime Palangos socialinių paslaugų centre dirbančią psichologę ir dailės terapeutę Jeleną Bachliną, kuri domisi vizualiniais simboliais, jų poveikiu žmonėms.

„Panašių kūrinių, kuriuose vaizduojamas verkimas, yra ir daugiau, tačiau ne Lietuvoje. Osle yra Gustavo Vigelando skulptūrų parkas, kuriame pastatyta verkiančio berniuko skulptūra. Įdomu tai, kad jo ranka tiesiog spindi – ją nutrynė skulptūrų parko lankytojai. Kodėl? Žmonės ją glosto ir taip ramina berniuką, nes jaučia poreikį tai daryti. Sklando netgi toks mitas, kad jeigu paguosi verkiantį berniuką, tai tau atneš sėkmę“, – pasakoja J. Bachlina.

Taip pat italų dailininkas Giovanni Bragolin nutapė verkiantį berniuką. Pašnekovė teigia, kad šį meno kūrinį gaubia keista istorija – visuose namuose, kur buvo šis paveikslas arba jo kopijos, kildavo gaisras.

Psichologinis poveikis žmonėms

„Tiesą sakant, man ši mergaitė pasirodė ne verkianti, o rėkianti. Verkimas ir rėkimas – tai ne tik emocija, bet ir pagalbos šauksmas. Verkiantis žmogus visuomet į save atkreipia dėmesį, prašo draugiško palaikymo, pasigailėjimo. Kai kalba eina apie vaiko verkimą, tada suprantame, kad realybėje mama prieina ir teiraujasi, kas nutiko. Verkiantis žmogus nori būti išklausytas“, – sako J. Bachlina.

1995 metais Italijos mokslininkai Giacomo Rizzolatti ir Vittorio Gallese išsiaiškino, kad žmonės turi veidrodinius neuronus. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad matydami tam tikrą elgesio modelį ar išreiškiamas emocijas jas darome patys arba galvojame, kaip tai daro kiti.

„Veidrodinį sindromą sukelia tam tikri dirgikliai, pavyzdžiui, jūsų mieste esanti verkiančios mergaitės skulptūra. Ji žadina mūsų veidrodinius neuronus ir tada mes patys galimai atkartojame tokią emociją. Emociniai veidrodiniai neuronai leidžia žmonėms analogiškai mąstyti – tai, ką matome, tai ir atkartojame. Pavyzdžiui, pasakei kam nors piktą žodį, tai atgal gausi tą patį arba ant tavęs supyks ir pan.“, – aiškina J. Bachlina.

Taip išeitų, kad matydami verkiančią mergaitę, turėtume verkti ir mes patys. Na, mažai tikėtina, kad šiauliečiai šluosto tikras ašaras pamatę šią skulptūrą, tačiau faktas, kad „Verksmas“ sukelia neigiamas mintis, pasipiktinimą.

„Per regą žmonės gauna daugiausiai informacijos. Vizualinių simbolių poveikis – stipriausias. Nuo senų laikų įtaka daroma per reginius. Vaizdai veikia žmonių emocinę, fiziologinę būseną. Raudonkepuraitės skulptūra būtų labiau būdinga mūsų kultūrai, tačiau verkianti mergaitė sukėlė tam tikrą procesą žmonių galvose“, – sako J. Bachlina.

Psichologė pastebi, kad šiandien mes matome daug neestetinių vizualinių vaizdų. Aplinkui yra tiek bjaurasties, kad žmonės kartais nebeskiria, kas yra gražu ir kas ne. Taigi po pokalbio su psichologe galėtume daryti išvadą, kad visuomenei reikia daugiau estetinių vaizdų.

O kodėl ne besišypsanti mergaitė?

„Praėjus pro verkiančią mergaitę man labiau sukyla neigiamos emocijos. Bet tai juk natūralu – neigiamas reiškinys kelia blogas emocijas. Mergaitė stovi miesto širdyje, kurioje, mano supratimu, turėtų stovėti tokie meniniai akcentai, kurie simbolizuotų mūsų miesto arba Lietuvos istoriją. Kodėl čia nepastačius besišypsančios mergaitės – auksinio berniuko draugės arba linksmo berniuko, važiuojančio dviračiu? Tokie meno kūriniai sukeltų teigiamas emocijas“, – mano Kultūros ministro patarėja Danguolė Martinkienė.

Ji pastebi, kad buvo daugiau iniciatyvų ir pasiūlymų, kas galėtų atsirasti Prisikėlimo aikštėje, tačiau čia vis vien buvo pastatyta verkiančios mergaitės skulptūra. D. Martinkienė sako, kad Darbo partijos Šiaulių miesto skyriaus nariai vykdė apklausą – kas šiauliečiams patiktų labiau, verkianti ar besidžiaugianti mergaitė? Daugelis pasisakė už besidžiaugiančią mergaitę, tačiau skulptūra „Verksmas“ jau senokai stovi aikštėje, o Šiaulių miesto savivaldybė šiam kūriniui skyrė apie 10 tūkstančių eurų.

„Būčiau už, kad apskritai blogas mintis ir emocijas keliančių akcentų nebūtų, tačiau manau, kad jeigu jau tokia skulptūra yra, tai ji turėtų stovėti ne šitoje vietoje, o ten, kur yra kažkiek skausmo, blogų emocijų, pavyzdžiui, prie tardymo izoliatoriaus. Miesto valdžia tikina, kad skulptūra aikštėje stovės laikinai, tačiau juk nieko nėra pastoviau už laikiną, ar ne? Man kyla klausimas – kodėl verkiančiai mergaitei nebuvo iš karto paskirta nuolatinė vieta? Ir kodėl į mūsų miesto perspektyvas žiūrima per blogybes, per liūdesį – ką turi pagalvoti į Šiaulius atvykę svečiai? Jie tikrai nežino, kad skulptūra čia stovi laikinai, jie mato akcentą ir jaučia kažką ir dar kitiems pasako. Tad manau, kad šis sprendimas, nors ir laikinas, tačiau visiškai netikęs“, – mano D. Martinkienė.

Šiauliečių nuomonės

„Man nepatinka verkiančios mergaitės skulptūra. Kodėl? Pirmiausia, ji labai keistai atrodo tokioje didelėje aikštėje, pati skulptūra auksinės spalvos, maža ir pastatyta ant juodos kolonos. Tai nėra gražu. Antras dalykas – girdėjau, kad autorius sieja šią skulptūrą su sovietmečiu. Tai gal geriau reikėtų meno kūrinius sieti su dabartinėmis realijomis, o ne su blogais dalykais iš praeities?“, – retorinį klausimą iškėlė šešerius metus Šiauliuose gyvenantis 24 metų vaikinas.

Šiaulių miesto bulvare pakalbinta moteris tikina, jog nieko prieš verkiančios mergaitės skulptūrą neturi. Pasak jos, smagu, kad apskritai yra kuriami nauji dalykai, tačiau Prisikėlimo aikštėje tokia mažytė skulptūra tarsi išnyksta – ji vos matoma. Todėl moteris siūlytų ją perkelti į mažesnę erdvę.

„Šis kūrinys iškėlė labai daug diskusijų – vieni yra už, kiti prieš. Gerai, kad žmonės kalba, atkreipė dėmesį. Tačiau miesto centre esanti skulptūra kuria bendrą Šiaulių įvaizdį ir nemanau, kad verkianti mergaitė miesto svečiams kelia teigiamas emocijas. Jau ne kartą teko girdėti iš draugų, kad ši skulptūra čia tiesiog netinka“, – pasakoja kita pakalbinta mergina.