Kokia kultūros paveldo vieta naujojoje Tauragės regiono tapatybėje?
Kultūros paveldas – tai ant ko stovi dabartis, tai mūsų šaknys, mūsų pagrindas, mūsų ateitis! – sunku būtų paneigti tokią ištarą, jei ji nuskambėtų iš tribūnos kokio nors viešo susirinkimo metu. Tačiau ar iš tikrųjų ir kaip mums reikalingas kultūros paveldas? Kaip sugebame jį aktualizuoti pagal dabarties iššūkius ir poreikius? Šiuos klausimus norėčiau svarstyti žvelgdamas į savo gimtąjį Tauragės regioną ir vieną šiame regione vykstančią kultūros paveldo aktualizavimo patirtį – projektą „Jūra tekanti kultūra“.
Tauragės žaliasis regionas
Tauragės regiono savivaldybės jau kelerius metus formuoja Žaliojo regiono identitetą. Žaliajam identitetui įtvirtinti plėtojami tvarūs viešojo transporto sprendimai, įgyvendinami įvairūs infrastruktūros gerinimo projektai. Po Žaliojo regiono vėliava savivaldybės prisistato nacionalinėse parodose, o Tauragės savivaldybė siekia tapti klimatui neutraliu miestu iki 2030 m.
Suprantama, miesto ir regiono identitetas gali būti plėtojamas ne tik per infrastruktūrinius pokyčius. Neatsitiktinai žaliųjų akcentų buvo galima pamatyti ir Tauragės – Lietuvos kultūros sostinės – programoje. Kultūra kaip sritis ir kaip tapatybės pagrindas galėtų ir, matyt, turėtų būti pasitelkiama platesniu mastu, jei siektume ne tik komunikacinio, tačiau ir visuomenės požiūrio kaitos bei apsisprendimo savo gyvenime remtis žaliaisiais principais. O ypač jei norima kurti bendrą Žaliojo regiono tapatybės paveikslą tarp skirtingų savivaldybių: Jurbarko, Pagėgių, Šilalės, Tauragės, kurių istorinis susietumas nėra akivaizdus.
Šioje vietoje norėtųsi atkreipti dėmesį į kultūros – gamtos ir istorinį paveldą – ir galimybes jį aktualizuoti, ryškinant šiandieninei realybei svarbius bruožus. Nors iš pirmo žvilgsnio kultūros (materialusis ir nematerialusis) paveldas yra statiškas, o jame konservuojamas turinys įspraustas į istorinį laikmetį ar apribotas praeities socialinių normų. Vis dėlto, kaip leidžia teigti šių metų projekto „Jūra tekanti kultūra“ procesas ir turinys, kultūros paveldas gali būti dinamiškas, o jo reikšmių aruodas neišsenkantis.
Jūra tekanti kultūra
Kultūros paveldo sklaida užsiimanti organizacija „Kraštomanija“ 2023 m. tęsė projektą „Jūra tekanti kultūra“. Prie upės Jūros – Kvėdarnos, Pajūrio miesteliuose ir Tauragėje – gyvenantys jaunuoliai kūrybinių dirbtuvių metu, žongliruodami kalba, svarstė, ar skirtingose upė Jūros – gamtinės regiono ašies – vietose esantys kultūros paveldo objektai, įvykiai, asmenybės jungiasi į bendrą kultūrinį vaizdinį, kas atsitinka tai padarius atsitiktiniu būdu? Kultūros paveldo objektų pažinimas vyko analizuojant, kaip paveldo objektus mums padeda suprasti mūsų kalba — kokius žodžius ir jų reikšmes renkamės juos apibūdindami šiandien, kaip šalia Jūros upės esantys objektai apibūdinami tautosakoje, kokie žodžiai, terminai sieja įvairiose Jūros upės pakrantėse esančius objektus.
Kartu su filosofu dr. Jonu Dagiu, semiotike dr. Gintaute Žemaityte, kalbininku dr. Laimučiu Bilkiu, dizaineriais Dovile ir Aurimu Gaižauskais jaunuoliai trijų kūrybinių dirbtuvių metu kūrė naujus pasakojimus, o taip pat galvojo pristatymo formas, branding‘ą (liet. įvaizdžio strategiją). Galutiniai rezultatai: podcast (liet. tinklalaidė), spektaklių, galerijų, sapnų, sakmių, merch (liet. atributinis rūbas, aksesuaras), prototipai – jungia kultūros paveldo turinį, prisijaukintą, suvokiant ir integruojant senąsias ir priskiriant aktualias reikšmes, ir kartu leidžia teigti, jog žvelgdami į savo kultūros paveldą ir nebijodami eksperimentuoti, galime stiprinti tarpusavio ryšį, ryškinti bendrą regiono kultūrinę tapatybę.
Žaidimai su paveldo objektais per kalbą, kintančių reikšmių gaudynės priartino prie proceso įžvalgas ir dirbtuvių metu sukurtą turinį apibendrinančio kultūros paveldo pažinimo įrankio. Kuriant įrankį norėta neuždaryti idėjų projekto rėmuose, o toliau dalintis kultūros paveldo pažinimo džiaugsmu. Juk jei įdomu žaisti pačiam, tikėtina, šiuo žaidimu susidomės ir kitas. Taip ir su kultūros paveldu – jei sugebėsi jį priartinti prie savęs, aktualizuoti, paveldas taps aktualus ir kitiems, panašias patirtis apmąstantiems ir išgyvenantiems.
Kultūros paveldo ir žaliojo identiteto sąjunga
Kultūros paveldo pažinimas ir aktualizavimas gali padėti išsigryninti regiono stipriąsias kultūrines vertes. Aiškus savo paveldo suvokimas, bendro vaizdinio matymas galėtų prisidėti ir prie „kultūros eksporto“ plėtros, priartinant vietos kultūros paveldą ne tik čia gyvenantiems, bet ir atvykstantiems svečiams. Kaip pastebi Lietuvos kultūros taryba – regionuose kuriami kultūros produktai, veiklos nėra savaime aktualūs kitiems regionams ar net užsienio valstybėms. O jei kultūros turinys generalizuojamas, tada neretai prarandamas vietos identiteto atspalvis.
Tą patį norėčiau pasakyti ir apie naująjį regiono įvaizdį – jei jis bus statomas ir laikysis tik ant infrastruktūros pataisymų ar komunikacijos, o neįskverbs į kultūros plotmę, kitaip tariant, nebus aktualizuotas per vietos paveldą, Žaliojo regiono vaizdinys tik sumirgės kaip miražas upės Jūros paviršiuje ir bus išskalautas, nejučia išsklaidytas. Todėl pabaigai ištarčiau, kad būtų apdairu gilinti Žaliojo regiono ir čia esančio kultūros paveldo sąjungą, kuri leistų didinti paveldo žinomumą ir praplėstų, įtvirtintų Tauragės regiono žaliąją tapatybę.
