Konferencijoje Prienuose pažvelgta į jautriausią slaugos akimirką – mirtį

Prienų globos namuose įvyko pirmąjį kartą bendrosios praktikos slaugytojams (visų specializacijų), slaugytojų padėjėjams, socialiniams darbuotojams, individualios priežiūros darbuotojams, kineziterapeutams, ergoterapeutams, medicinos psichologams organizuota konferencija „Tradicinio požiūrio į gyvenimo pabaigą keitimas“.
Konferencijos metu paliesta galbūt ne sunkiausia, bet jautriausia slaugos darbo akimirka – paciento mirtis. Taip pat pristatytos naujausios tendencijos ir požiūriai į gyvenimo pabaigą, aptartos inovatyvios priežiūros metodikos bei spręsti etiniai, psichologiniai ir praktiniai iššūkiai su kuriais susiduria specialistai, teikiantys pagalbą asmenims šiuo jautriu gyvenimo laikotarpiu.
Dvasinis mirties slėpinys
Konferencijoje pranešimą „Kaip kalbėti apie mirties slėpinį ligoniui ir jo artimiesiems“ skaičiusi VšĮ Švč. Marijos globos namų sielovados koordinatorė sesuo Asta dalyviams siūlė paciento paskutiniąsias akimirkas sutikti dvasiškai, krikščioniškai.
Pasak s. Astos, sąmoningi pacientai prastėjant jų sveikatai pasineria į įvairius savo gyvenimo apmąstymus, ne išimtis ir mintys apie mirtį, todėl ypatinga svarba tampa artimųjų buvimas kartu. Daugeliui būna sunku kalbėti apie mirtį, o, iš esmės, prie besiruošiančio iškeliauti žmogaus apie ją ir nereikėtų kalbėti, tačiau galima kalbėti apie tai, kas bus po mirties.
Iš tikrųjų, kas bus po mirties, niekas negali papasakoti, tačiau mirtis yra tikrovė ir daugelis jaučia, jog ji bus skausminga.
Kaip moko krikščionybė, mirtis – ne gyvenimo pabaiga, o nauja pradžia. Todėl, pacientą reikia palaikyti ir sutaikyti su Dievu. Atsižvelgiant į mokymą, Dievas yra gailestingas, o žmogus išgyvenantis kančias, gauna patyrimus, kurių pažinimas atveria duris mintims apie žymiai geresnį pomirtinį gyvenimą, amžiną ramybę.
Kaip minėjo vienuolė, Švč. Marijos globos namuose įprasta prie mirštančiojo kalbėti liturginiame maldyne nurodytas maldas, o esant galimybei – ir giedoti. Maldyne nurodytos maldos daug kalba apie žmogaus virsmą, jo pabaigą ir naują pradžią.
Pasak jos, ypatingą reikšmę turi ir ligonio patepimas, kuris klaidingai vadinamas „paskutiniu patepimu“. Ligonio patepimas, yra apeiga, kurios metu žmogus gali atlikti ir išpažintį. Žmogų, jį skaudinančių ar dvasiškai sunkinančių aplinkybių išpažinimas, atlaisvina ir suteikia dvasinę ramybę.
Sesuo Asta kvietė nešti Dievo žinią, viltingumą.
Mirties alsavimas
Tuo tarpu apie paliatyviosios medicinos sampratą ir reikšmę šiuolaikinei sveikatos priežiūrai pasakojo LSMU Kauno klinikų Onkologijos skyriaus gydytoja – chemoterapeutė Greta Chlebopaševienė.
Pasak gydytojos, paliatyviojoje slaugoje reiktų atkreipti dėmesį į dažniausiai pasitaikančius penkis pacientų apgailestavimus, kurie jiems sukėlė didžiausius išgyvenimus – drąsos keisti gyvenimo aplinkybes stoką, per didelį atsidavimą darbui, drąsos išreikšti jausmus, bendravimo stoką bei asmeninės laimės kūrimo stoką.
Kaip minėjo gyd. G. Chlebopaševienė pagrindinis paliatyviosios slaugos tikslas yra ne atitolinti mirtį, o turimomis galimybėmis suteikti kiek įmanomą geresnę likusio gyvenimo kokybę. Kartu su simptomų malšinimu asmenims taikoma psichologinė parama bei gydytojų ir asmens artimųjų komandinis darbas, kuris pasižymi atvirumu, sąžiningumu ir vilties sustiprinimu.
Artėjant mirties akimirkai, mirimo procesas atpažįstamas iš fizinių bei psichinių simptomų. Tai būna ir bendras organizmo išsekimas, apetito stoka, skausmai, ir baimė, nerimas, depresija, suvokimo sutrikimai. Pasak gydytojos, artėjant mirties akimirkai iš asmens pasigirsta tylus, tarsi, knarkimas. Atrodo, jog asmuo tiesiog miega. Taip ir dėl to, joks nutrūkstant įvairioms organizmo funkcijoms žmogui pasidaro sunkiau kvėpuoti, jis nebegali nuryti ar atkosėti seiles. Šis alsavimas yra vadinamas „mirties barškučiu“. Jam pasigirdus, slaugos specialistai sužino, jog asmens gyvybinės funkcijos išliks ne ilgiau 23 valandų. Šiuo momentu pradedama teikti informacija asmens artimiesiems, jie kviečiami aplankyti asmenį, su juo pabūti paskutines akimirkas, atsisveikinti. Taip artimieji susitaiko su artėjančia netektimi, nusiramina ir tuo pačiu teikia ramybę juos paliekančiam artimam žmogui.
Kitas faktas perspėjantis apie asmens mirtį yra „terminalinis delyras“. Jis pasireiškia paskutinėmis 72-mis gyvenimo valandomis 85 proc. asmenų. Tai įvairių organų ir gyvybinių funkcijų nepakankamumas. Be pasireiškiančių įvairių fizinių simptomų išryškėja ir psichiniai simptomai – agresyvumas, pyktis, diskomfortas, neramumas, haliucinacijos, kalbėjimasis su kažkuo, ko nėra. Be kai kurių šiems simptomams skiriamų medikamentų, vėlgi, rekomenduojama artimųjų žmonių artuma ir bendrystė.
Būtent dauguma besiartinančios mirties atvejų šiuo metu yra orientuojamasi ne į intensyvią slaugą, o į asmens ir artimųjų paguodą.
Kaip minėjo gyd. G. Chlebopaševienė, daugiausiai mirčių yra fiksuojama būtent ligoninėse ir intensyvios terapijos skyriuose. Tuo tarpu, globos namuose, hospisuose ir namuose šis skaičius yra ženkliai mažesnis. Visgi, žmonių sąmoningumas keičiasi ir jie priima neišvengiamos mirties supratimą, todėl žmonių mirštančių slaugoje, o ne intensyvios terapijos skyriuose – daugėja.
Kaip pabrėžia gydytoja, paliatyvioji pagalba vis dažniau susideda iš supratingumo ir paramos pačiam pacientui. Visgi, daugelis paliatyviąją slaugą gaunančių asmenų gyvena ilgai, yra sąmoningi, dažnai net labai kūrybingi, todėl daugiausiai orientuojamąsi į asmenų orų gyvenimą.
Aplink žmogų esanti aplinka
Jeigu XXI amžiaus žmogus gali gauti itin kokybišką medicininę pagalbą, tai dvasinė, filosofinė pagalba vis labiau silpsta.
Pasak Alos Tamulienės – išrišimų, dvasinių kelionių, patyriminių seminarų ir transmisijų vedlės ir autorės, savo veikloje apjungusios daugelio dvasinių praktikų išmintį, šiandieninis žmogus taip yra užsidaręs į materialinio pomėgių ratą, jog jam itin sunku suprasti ne tik savo egzistenciją, bet ir patį mirties faktą.
Dažnai šiandieniniai žmonės mano, jog gyvens amžinai, o apie mirtį net negalvoja. Vaikai jau kelios dešimtys metų yra atstūmiami nuo mirties fakto, jiems neleidžiama nei pažinti tradicijų, nei pajausti artimo žmogaus netektį. Šiandieniniai žmonės yra panirę į laimės paieškas ir iš esmės gyvena hedonizme (etikos teorija, teigianti, kad malonumas yra svarbiausias dalykas – aut. past.).
Pasak A. Tamulienės jau senieji lietuvių protėviai gyveno supratime, jog svarbiausia yra visatai, iš ko jie atsirado. Nors daug kas išgirdę senuosius, pagoniškus pavadinimus Miškinis, Girinis, Ežerinis, Vėlynas juos sutapatina su dievais, tačiau tai nebuvo nei dievai, nei stabai. Taip senieji lietuviai vadindavo erdvę-lauką. Miške – miškinis laukas, girioje – girinis laukas, ežere – ežerinis, kapinėse, pilkapiuose – vėlių laukas – vėlynas. Su šiais laukais žmonės ir palaikydavo ryšį. Atėję į mišką, sveikindavosi su Miškiniu lauku, jį gerbdavo mylėdavo ir džiaugdavosi jo dovanomis. Taip jie gyveno santarvėje su visa aplink juos esančia aplinka.
Anksčiau gyvenę žmonės turėdavo tradicijas ir gilų supratimą apie savo šaknis – kilmę. Ypatingai daug žmonėms reiškė pilkapiai – jų protėvių vėlės, jų šaknys. Istorijoje menama, kuomet rusų kariuomenei atvykus į Karaliaučių vietiniai prūsų palikuonys buvo palaikyti vokiečiais ir priversti skubiai išsikraustyti susirenkant reikalingiausius daiktus. Pirmasis ką jie pasiėmė, buvo artimųjų kaulai iš pilkapių. Todėl, kad žmogus negali egzistuoti be savo kilmės, be savo šaknų, be savo istorijos. Ir tik vėliau sekė kiti daiktai, kuriems dar buvo laiko. Kai kur šios tradicijos sunyko, kai kur išliko iki šių dienų.
„Šaknų“ klausimas visada tampa ypač aktualiu žmogaus gyvenimo pabaigoje, kuomet apmąstoma ir įvertinama kiekviena dar prisimenama gyvenimo akimirka. Todėl, pagrindinis, ką galima suteikti savo iškeliaujantiems artimiesiems – patvirtinimą, jog žmogus išeina nugyvenęs vertą gyvenimą ir yra ne vienas.
Anot A. Tamulienės, kiekvienas iškeliaujančiojo artimasis turi tapti šio įvykio ir asmens palydėtoju. Nes tik taip galima padrąsinti, nuraminti ir leisti jam atsispirti į šviesą tamsioje akimirkoje.
Baigiantis konferencijai Prienų globos namų kineziterapeutė Ieva Laukevičienė pravedė atpalaiduojančių kvėpavimo pratimų sesiją.