Kooperatyvas „Ažuožerių sultys“ kaupia patirtį ir kuria planus ateičiai

Praėjusio sezono obuoliai baigiasi, naujojo dar neužaugo, tad kaip šiuo metų laiku gyvena kooperatyvas „Ažuožerių sultys“, kuris verčiasi obuolių ir jų sulčių prekyba? Kooperatyvo vadovas Regimantas Butvydas sako, jog dabar kooperatyvas dirba 30 proc. pajėgumu ir laukia naujojo derliaus. Norėdamas užsitikrinti gamybą, šį pavasarį kooperatyvas įsigijo 32 ha sodų, kuriuos anksčiau nuomojosi. „Tokių kooperatyvų, kaip mes, kurie patys augintų obuolius ir spaustų sultis, nėra daug. Daugiausia yra vadinamųjų sulčių spaudėjų, kurie superka obuolius ir gamina sultis. Mums savo sodą turėti labai svarbu, taip galime geriau planuoti ir organizuoti savo veiklą, nesame tiek priklausomi nuo rinkos, kur sąlygos kasmet vis kitokios. Pernai pavasarį obuoliai buvo labai brangūs, šiemet – kiek pigesni, tačiau kai turi savo žaliavos, gali daug ramiau gyventi“, – aiškina kooperatyvo vadovas. Beje, kooperatyvas parduoda ne tik sultis, bet ir obuolius.

Kooperatyvą 2011 m. įkūrė 5 pajininkai, tarp kurių – ir sodininkystės akcinė bendrovė „Ažuožerių sodai“. Kooperatyvo vizija  – pirmaujantis natūralių lietuviškų sulčių tiekėjas Lietuvoje, misija – tiekti rinktinių lietuviškų vaisių sultis be jokių sintetinių priedų ir cukraus, tikslas – išsaugoti senąsias lietuviškas sulčių spaudimo tradicijas naudojant modernias technologijas. Kooperatyvas gamina produktus pagal nacionalinę žemės ūkio ir maisto kokybės sistemą (išskirtinės kokybės). Produktai tiekiami į šalies prekybos tinklą „Norfa“ ir „Senukus“ Vilniuje, taip pat parduodami turgeliuose. Anksčiau  sultys buvo tiekiamos į visus prekybos tinklus, tačiau, kaip sako vadovas,  kooperatyvas neatlaikė didelės konkurencijos. R. Butvydas sakosi nesąs didelis optimistas dėl šių produktų paklausos – konkurencija didelė, o žmonės sulčių ir obuolių perka po nedaug, tačiau nėra ir blogai – gamyba vyksta ištisus metus. Kooperatyvo pajėgumai nemaži, per valandą gali perdirbti iki 3 tonų obuolių, tačiau toks kiekis paprastai perdirbamas tik sezono metu. Sulčių stengiamasi pagaminti tik tiek, kiek galima parduoti, jos nekaupiamos, nes tai brangiai kainuoja, tam reikėtų daug pakuočių ir saugyklų. Kooperatyvas perka kokybiškas prancūziškas pakuotes 1, 0,3 ir  5 litrų talpos su kraneliu, vartotojams jas patogu naudoti ir saugoti.

Vos tik įsikūręs kooperatyvas greitai išplėtojo savo veiklą, nes dalyvavo Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programoje, pasinaudojo  priemonės „Žemės ūkio produktų perdirbimas ir pridėtinės vertės didinimas“ veiklos srities „Žemės ūkio produktų perdirbimas ir rinkodara“ parama. Iš paramos lėšų buvo įsigyta austriška moderni perdirbimo ir sulčių spaudimo linija, autokaras ir transporto priemonė. Kitais metais kooperatyvas įsigijo dar vieną perdirbimo liniją, pasistatė saugyklas, kuriose daugiausia saugomi obuoliai. R. Butvydas pasakoja, kad įranga jau kiek nusidėvėjo, reikėtų ją atnaujinti, reikia ir daugiau saugyklų, tad vėl galvojama apie paramą jau iš dabartinio naujojo laikotarpio kaimo plėtros programos.

Vos tik įsikūręs kooperatyvas sukūrė 10 darbo vietų, dabar iš viso jau dirba 18 žmonių iš artimiausių kaimų aplink Anykščius. Dirbti žmones kooperatyvas apmoko pats, jokių specialių mokslų baigti nereikia, svarbu, kad žmogus būtų protingas, darbštus, sąžiningas. Kooperatyve dirba įvairaus amžiaus žmonės – nuo 22 metų jaunuolių iki 50 metų, daugiausia vyrai, nes čia reikia nemažai fizinės jėgos. Net 6 žmonių brigada dirba prie sodo, jį tvarko ir prižiūri. Kaip pasakoja vadovas, jiems padeda Lenkijos sodininkystės konsultacinė firma, kuri turi daug patirties. „Lietuvoje nėra sodininkų konsultantų, nes ir sodų mažai belikę, visi grūdus augina, o patarimų labai reikia“, – nuoskaudos neslepia Regimantas.  Dabar, kai įsigijo nuosavą sodą, svarbiausias klausimas, kilęs kooperatyvui, kokias obuolių veisles auginti. Lietuvoje daugiausia sodinamos vakarietiškos veislės, tačiau visiškai nėra joms pritaikytų augalų apsaugos priemonių, nėra kaip kovoti su kenkėjais, niekas neregistruoja reikalingų cheminių preparatų. „Visiškai nenorima suprasti tos problemos,– guodžiasi Regimantas. –  Užregistruoti augalų apsaugos priemones kainuoja nemažus pinigus, o Lietuvos rinka maža, pirkėjų nedaug, tad pardavėjams to daryti neapsimoka. Lenkijoje augalų apsaugos priemonių gerokai daugiau parduodama, tad ten ir registruota daug priemonių, o pas mus kai kurių visiškai nėra “. Pasak Regimanto, kartais susiklosto kuriozinės situacijos, kaip, pavyzdžiui, šiemet – Lietuvoje visiškai nebuvo vario preparatų, tad buvo prašyta leisti jų įsivežti iš Lenkijos, leidimas buvo gautas įsivežti iš Vengrijos, kur tokių preparatų taip pat visiškai nebuvo…

Kad ir kokių sunkumų bekiltų, kooperatyvas „Ažuožerių sultys“ nesėkmėms lengvai pasiduoti nežada. Jau sukaupta nemaža patirtis, išmokta nemažai pamokų, tad kooperatyvas našiai dirba, kuria planus ir projektus artimiausiai ir tolimesnei  ateičiai.