Krikščionis – tai žmogus, nešantis viltį
Kiekviena kelionė – tai puiki galimybė pamatyti naujus objektus, apsilankyti ten, kur dar nesi buvęs. Piligriminė kelionė – tai pirmiausia kelionė į save: pasitikrinti savo jausmus, perkratyti savo sąmonę ir suprasti, kuo esi turtingas, kas Tau yra brangiausia.
Iki š.m. rugsėjo 8 dienos, apsilankius Trakų bazilikoje, galima pelnyti visuotinius atlaidus, – akcentuoja Šventasis Sostas; o Lietuvos Respublikos Seimas 2018 metus yra paskelbęs Lietuvos Globėjos, Trakų Dievo Motinos, paveikslo karūnavimo 300-ųjų metinių minėjimo metais. Didelė grupė Zarasų Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų parapijos narių, lydimi klebono kunigo dekano Vydo Juškėno ir diakono Dainiaus Kauniečio, vyko į piligriminę kelionę.
Atvykus į Senųjų Trakų Viešpaties Apreiškimo vienuolyną, kuriame gyvena Šventojo Jono apaštalinės seserys, mus pasitiko vienuolė sesuo Monika, priorė: ji ne tik vedžiojo po vienuolyną, koplyčią, pasakojo istoriją, menančią didįjį LDK valdovą – Vytautą Didįjį (jis 1405 metais pakvietė vienuolius benediktinus, įkurdamas vienuolyną savo gimtojoje pilyje). Laikas nebuvo gailestingas: caro įsakymu jį buvo palikęs paskutinis vienuolis, tarybiniais metais čia buvo laikomos trąšos, tačiau Aukščiausiojo dėka, vienuolynas nebuvo visiškai sugriautas. Šešios seserys (įvairių tautybių) vienuolės, Vilniaus arkivyskupo kardinolo Audrio Juozo Bačkio pakviestos, trokšta vienyti apaštalinį ir kontempliatyvų gyvenimą, puikiai įrodydamos, kad svarbiausia ne tautybė, bet Tikėjimo meilė. Vienuolynas atviras kiekvienam: čia save randa vis daugiau žmonių: vyksta rekolekcijos (biblinės, moterims tyloje), grupės paaugliams, vaikams, Alfa kursai moterims, organizuojami įvairūs savaitgaliai (meno, vaistažolių).
Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčią, į kurią mes atvykome pasimelsti, garsina visoje Lietuvoje ne tik Dievo Motinos Lietuvos Globėjos paveikslas ir daugybė votų, liudijančių, kad paveikslas turi stebuklingų galių, bet ir tai, kad jis yra siejamas su LDK garsiuoju valdovu kunigaikščiu Vytautu, kurį gerbė įvairius tikėjimus išpažįstantys žmonės (paveikslą Jam krikšto proga dovanojo Emanuelis II, Bizantijos imperatorius).
Šioje nuostabioje Bazilikoje Šv. Mišias aukojo mūsų parapijos kunigai, melsdami Švč. Mergelės Marijos globos ir užtarimo visiems parapijiečiams.
Laisvo laiko valandėlę kiekvienas išnaudojo skirtingai – vieni į Trakų pilį suskubo, kiti – į Sakralinio meno parodą, kiti kibinų paragavo…
Vilniuje, prie Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios, kuri dažniausiai vadinama Bernardinų vardu, jau laukė vienuolis pranciškonas brolis Rolandas. Išsamus jo pasakojimas apie bažnyčios istoriją (kuri prasidėjo 15 a.), interjerą, sienų tapybą, architektūrą, net nuostabią akustiką (tai puikiai įrodė giedodamas); taip pat įdomus pasakojimas apie Šv. Pranciškaus vienuolyno veiklą, jo simbolius. Vienuolis pasidžiaugė, kad jų bažnyčia labai populiari: čia kasmet pakrikštijama daug vaikučių, daug jų rengiama ir Pirmajai Komunijai. Šiuo metu vienuolyne gyvena 8 broliai vienuoliai. Tarybiniais metais pastatai buvo atiduoti Vilniaus Dailės akademijai, vėliau – paversti sandėliu. Tai pakenkė meninei vertei – reikalinga didelė restauracija. Pavaikščioję vienuolyno koridoriais, apžiūrėjome išlikusias freskas, skliautus.
Bernardinų bažnyčia ir vienuolynas – įspūdingo grožio sakralinių pastatų ansamblis, kuris yra ne tik didžiausias Lietuvoje, bet ir negalintis palikti abejingų – natūralaus medžio spalva, įvairių detalių gausa ir originali kompozicija – skatinanti pajusti egzistencijos prasmę: trapumo ir amžinybės, detalės ir visumos.
Daugelis šiandien pirmąkart sužinojo esančią „Kristaus laiptų“ koplyčią, simbolizuojančią Poncijaus Piloto laiptus: dauguma maldininkų 28 laiptelius, kuriuose įmontuotos įvairios iš Jeruzalės atvežtos relikvijos, įveikė klūpomis. Kartu su broliu Rolandu čia sukalbėjome maldas.
„Krikščionis – tai žmogus nešantis viltį“ – sakė vienuolis pranciškonas brolis Rolandas. Pasisėmę nuostabių jausmų, įgiję naujų žinių, kupini nerealių įspūdžių grįžome namo… Bet svarbiausia, visi parsivežėme vilties – tai, kas svarbiausia kiekvienam žmogui. Kaip teigia Popiežius Pranciškus, „Baimė verčia kaltinti, o viltis – keltis“. Kasdien keltis naujiems darbams, keltis parklupus…
Už kelionę ir naują viltį nuoširdi padėka mūsų parapijos klebonui kunigui dekanui Vydui JUŠKĖNUI ir diakonui Dainiui KAUNIEČIUI, o už saugią kelionę – UAB „Zarasų autobusai“ vairuotojui Algimantui SAVIČIUI.
