Krikštėnų bendruomenė: septyni dešimtmečiai su knyga
Prieš 70 metų, 1946-aisiais, Ukmergės r. Krikštėnų septynmetėje mokykloje buvo atidarytas klubas-skaitykla. Jo pirmąja vedėja tapo Elena Vinclovaitė. Tai buvo vienintelė kultūros įstaiga miestelyje, kur galėjai paskaityti laikraštį, o kiek vėliau gautos ir pirmosios knygos – jų tebuvo apie 50. 1952 metais klubas-skaitykla reorganizuotas į kaimo biblioteką, kuri ne kartą kėlėsi į kitas patalpas, keitėsi ir jos darbuotojai.
Taigi jau septynis dešimtmečius Krikštėnų biblioteką kuria ir puoselėja čia dirbantys žmonės. Kiekvienas iš jų pridėjo dalelę savo širdies, gerumo, išminties, kad biblioteka taptų tokia, kokią turime šiandien. Gražiai sutapo, kad savo jubiliejinę sukaktį ji mini 2016-aisiais, paskelbtais Bibliotekų ir Vietos bendruomenių metais. Kad Krikštėnų bendruomenė myli savo biblioteką, buvo galima įsitikinti jubiliejaus proga vykusiame šventiniame renginyje. Į nedidelį, kuklų, bet šiltą ir jaukų bibliotekos rūmą vos tilpo skaitytojai, buvę ir dabartiniai darbuotojai, svečiai iš Ukmergės, Kernavės, Laičių, Pašilės ir kitų vietovių.
Krikštėnų bibliotekininkė Ona Venclovienė trumpai papasakojo bibliotekos istoriją, apžvelgė pirmuosius klubo-skaityklos gyvavimo metus, prisiminė čia dirbusius žmones, jų likimus. Pirmoji bibliotekininkė Elena Vinclovaitė sudėtingais, neramiais pokario metais išdirbo neilgai – trejus metus. Vėliau darbuotojai gana dažnai keitėsi.
Gerokai ilgiau – devynerius metus čia plušėjo Povilas Bakšys. Jis buvo giriamas žmonių ir vadovų, ne kartą apdovanotas už gerą ir sąžiningą darbą. Apie P. Bakšį, o kartu ir apie Krikštėnų biblioteką 1964-aisiais rašė ir respublikinė spauda. Dar šventės išvakarėse kartu su Onute aplankėme garbaus amžiaus sulaukusį senolį jo namuose Pašilėje, pabendravome, užrašėme jo prisiminimus. Netrukus 90 metų jubiliejų švęsiantis buvęs bibliotekininkas noriai pasakojo apie savo darbą, kurį pradėjo dar 1958-aisiais. Gimė P. Bakšys tarpukario metais Ukmergės rajone, Skominų kaime. Baigęs Ukmergės gimnaziją, studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, dirbo mokytoju Širvintų, Vilkaviškio rajonuose, o grįžęs į gimtinę, įsidarbino Krikštėnų bibliotekoje. Įstaiga tuo metu buvo įsikūrusi privačiame name, kurio vienas kambariukas ir buvo skirtas. bibliotekai. Jos šeimininkas pats sumąstė, kur ir kaip statyti lentynas, išsidėliojo knygas, kurių tuo metu tikrai netrūko. Kadangi reikėjo aptarnauti kiekvieną šeimą, tai vyras pasirūpino ir planu, kuriame buvo sužymėtos visos apylinkės sodybos. Būdavo, ir pats knygų nunešdavo, ir atbėgusiems į biblioteką vaikams įduodavo, kad tėvams parneštų. Ne kiekvienas turėdavo laiko skaityti, nors buvo ir tokių, mena P. Bakšys, kurie šimtus knygų perskaitydavo.
Į klausimą, ar gerbiama kaime buvo bibliotekininko profesija, pakraipęs galvą, ilgokai galvojo, ką čia atsakyti. Sakėsi, pats stengęsis savo elgesiu gerą pavyzdį rodyti, būdavo, ir pabardavo kokį žmogų, netinkamai besielgiantį. Tačiau sunkus buvo metas, berniūkščiai, bibliotekininko neradę, ir langus iškuldavo, autobuso šoferis neįtikusiam bibliotekininkui ir duris prieš nosį uždarydavo. Kaip pats sakė: „Nežinau, ar buvau kaime tas švyturys, bet stengiausi…“
Apžvelgusi istoriją, renginio vedėja džiaugėsi, kad šiandien biblioteka turi nemažai nuolatinių, ištikimiausių skaitytojų. Padėkos ir gėlės buvo įteiktos aktyviausiems skaitytojams: Danutei Pumputienei, Elenai Kumpienei, Vandai Pukalskienei, Elvyrai Tamulienei ir Violetai Rūtėnienei. Apdovanojimai įteikti ir Violetai Motiejūnienei bei Jonui Vaikasui – žmonėms, savo rankų darbo kūriniais puošiantiems bibliotekos erdves.
Su jubiliejumi sveikino Vlado Šlaito viešosios bibliotekos direktorė Rasa Griškevičienė, direktorės pavaduotoja Virginija Tylienė, Pivonijos seniūnijos seniūnas Alvydas Gratkauskas, Laičių bibliotekininkė Vanda Vinckienė, Krikštėnų kultūros namų darbuotojos, kiti svečiai. Nepamiršo bibliotekos ir čia kadaise dirbusios bibliotekininkės – Aldona Vaitkevičienė, Virginija Juozapavičiūtė, Nijolė Čepukėnienė. Penkerius metus Krikštėnuose dirbusi Nijolė džiaugėsi išgražėjusia gyvenviete ir sakė, kad padėkas įteiktų tiems patiems skaitytojams, kuriems jos ir buvo įteiktos, nes šie žmonės buvo ištikimi bibliotekos gerbėjai ir seniau. Viešnia bibliotekos šeimininkei kaip relikviją įteikė Vytauto Eidukaičio knygą „Charakteristikos be mistikos“, kurią pati, dirbdama Krikštėnų bibliotekoje, gavo dovanų. Tai tarsi simbolinė pradžia bibliotekai kaupti dovanotų knygų kolekciją.
Po apdovanojimų ir linkėjimų svečiai dar ilgai nesiskirstė, dalinosi prisiminimais, bendravo prie arbatos puodelio ir vietos šeimininkių keptų gardžių pyragų. Kaip ir kadaise, veiklos pradžioje, taip ir dabar biblioteka turi savo skaitytoją. Tiek bibliotekos darbuotojai, vieni kitiems perteikiantys savo žinias ir patirtį, tiek ir knygą mylintys žmonės, perduoda iš kartos į kartą šimtmečius gyvuojančią skaitymo tradiciją, kurios, norisi tikėti, nepakeis ir pažangiausios šiuolaikinės technologijos.
