Kristus prisikėlė, tikrai prisikėlė
Broliai ir sesės Kristuje,
Priartėjome prie didžiausios metų šventės – šv. Velykų, kai dar kartą iš širdies į širdį sklis žinia- Kristus prisikėlė, tikrai prisikėlė. Krikščionybės Gerosios naujienos esmė ir yra žinia, kad meilė yra stipresnė net už mirtį.
Prisipažįstu, sutrinku, kad pradedu galvoti, ką Viešpats kiekvienam iš mūsų yra padaręs, kiek už kiekviena prisikentėjo. Jei išrašytų sąskaitą – niekas niekada negalėtų jos apmokėti. Tačiau Jis nenuperka mūsų kaip vergų ar samdytos kariuomenės, Jis išperka mus iš mirties gniaužtų, kaip mylimus bičiulius ir draugus. Nepaisant to, kad mes ir toliau liksime apsileidę kerėplos, puikiai sugebantys komplikuoti tiek savo, tiek kitų gyvenimus. Taip, Viešpats ragina keistis, išskleisti savo talentus, tačiau visa tai nėra Jo meilės sąlyga, veikiau tai jos padariniai.
Tiek romėnai, tiek judėjų šventikai prieš du tūkstančius metų niekaip negalėjo suprasti, kaip per vieną dieną išsigandę, sugniuždyti, tarpusavyje pradėję bartis Jėzaus mokiniai staiga virto bebaimiais liudytojais. Mokiniai pasikeitė, nes labai aiškiai pajuto, kad tikėjimas yra ne abstrakti teorija, aksioma, bet veikiau teorema, kurios įrodymą padovanoja pats Viešpats. Jei mes Jam rūpime, jei Jis pasiryžęs už mus net ant kryžiaus žengti, tai kas mums ką nors blogo gali padaryti? Paskutinis žodis priklauso Gyvenimui, Kūrybai, o ne mirčiai.
Pavydėjau ir vis dar pavydžiu žmonėms, kuriems viskas aišku, kurie jaučiasi galintys mokyti kitus, skelbti jiems diagnozes, nedvejodami skiria „gerus“ ir „prastus“ krikščionis. To niekada nemokėjau. Visa, ką turiu, yra kažkoks pamatinis žinojimas, kad Viešpats Gailestingumas yra didesnis už visus mano klaidžiojimus ir ydas, neleidžiantis teigti, kad kokie nors nuopelnai ar teisuoliškumas yra kelias paskui Jėzų..
Spėju, kad ir Jūs stipriausiai Viešpaties artumą jaučiate krizių metu, kai sudūžta mūsų daryti gyvenimo eskizai ir vėl galime įžvelgti tai, ką kiekvienam iš mūsų Jis susvajojo.
Tad ne nuopelnais, pareigybėmis tarpusavyje varžykimės, bet drąsa mylėti save ir kitą, kaip Viešpaties atspindžius, kaip šviesą, kuri prasiveržia pro nebūties tamsą. Perfrazuojant šv. Paulių, galima sakyti, kad nesvarbu, ar esi populiarus kunigas, galingas meras ar Seimo narys, turtingas verslininkas ar paprastas ūkininkas, vos galą su galu sugebantis suvesti pensininkas, visada svarbiau kaip esme, o ne ką turime. Be artimo meilės tesame tik žvanganti puodynė. Kas iš to, kad laimėsiu visą pasaulį, bet neturėsiu savyje meilės? Mano gyvenimas vis vien tebus tuštybių migla, kuri neišvengiamai mane patį pradės varginti.
Šv. Velykos- dar viena proga sustoti ir paklausti savęs: kas esu, kur skubu, ko noriu? Nepamirškime, kad ir voverė rate galvoja, kad svarbiausia labai greitai bėgti. Nieko gero judėjimo sparta ir tada, kai judame visai ne ten, kur mums reikia.
Kaip pamatuoti ar esame būtent savo kelyje? Kaip atrasti savo kelią, jei jaučiu, jog vis dar klaidžioju? Svarbiausias kriterijus – širdies ramybė ir kasdienis džiaugsmas, gebėjimas grožėtis ir dėkoti už tai, kas nutinka kasdien. Taip pat ir meilė širdyje. Jei jaučiam, jog atjautos, draugystės versmė neužako ir gaivina mūsų sprendimus, vadinasi, esu savame kelyje. Tačiau, jei kiekviena diena man kaip atgrasus išbandymas, jei esu irzlus, kur kas dažniau aimanuoju ir keikiu tai, kas vyksta mano gyvenime, nei dėkoju ir džiaugiuosi, vadinasi, turiu susimąstyti, ar nejoju ant „padvėsusio žirgo“, ar nenuklydau ten, kur atrodė patogiau, bet vis tik ne į tą pusę.
Baigiant, paskutinis palinkėjimas sau ir visiems jums. Kiekviena religinė šventė turi daugybė tradicijų. Jos labai gražios ir dažnai suteikia toms šventėms ypatingą švytėjimą. Tačiau nesupainiokime esmės su antraeiliais dalykais. Šv. Velykos yra proga dar kartą išgyventi gilesnę bendrystę ne tik su Dievu, bet ir su savo artimaisiais, bičiuliais. Ne tiek svarbu įgyvendinti visus tradicijos įnorius, kiek bendrai ruoštis, būti kartu ir, jei tik yra galimybė, atrasti prie šventinio stalo vietos tam, kuris, dėl kokios nors priežasties, neturi su kuo per šventę patirti bendrystės jausmo.
Nebijokite per šv. Velykas visų, ką sutiksite pasveikinti taip, kaip nuo seno krikščionys pripratę: „Kristus prisikėlė, Tikrai prisikėlė.“
Užsk. Nr. 0111
