KTU filosofas Nerijus Čepulis: „Ne žmonės kontroliuoja šiuolaikines medijas, o jos – mus“
Individus ir visuomenes šiandien labiausiai veikiančioms šiuolaikinėms medijoms esame itin atviri, niekuo nenusileisdami, o kartais net ir lenkdami labiau išsivysčiusias šalis. Turėtume džiaugtis, kad žengiame koja kojon su naujausiomis technologijomis, ar liūdėti, kad tuoj ištirpsime virtualiame pasaulyje, prarasdami savo nacionalinį identitetą ir vertybes?
Kauno technologijos universiteto (KTU) Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto (SHMMF) Filosofijos ir psichologijos katedros vedėjas filosofas Nerijus Čepulis siūlo nepulti į kraštutinumus.
Turime pripažinti, kad naujosios medijos – tinklaraščiai, socialiniai tinklapiai, vizualinis menas, programinė įranga, internetinės svetainės, vaizdo žaidimai ir visi kiti skaitmeninėje terpėje kuriami produktai – mūsų gyvenimą pakeitė negrįžtamai ir procesas tęsiasi. Kartu reikia stengtis perprasti šiuolaikines technologijas, suvokti jų poveikį sau, siekiant nebūti tik aklais vartotojais.
„Pastebiu, kad netgi inžinerinių ir technologinių specialybių studentai, kurie yra ruošiami konstruoti ir perprasti „geležį“ (angl. hardware), yra labai toli nuo tokio įsisąmoninimo, o greičiau yra pasyvūs naujų technologijų vartotojai. Todėl labai naudinga visuomenėje ugdyti naujų medijų raštingumą“, – teigia N. Čepulis.
Lietuvoje šiuolaikines medijas ir jų poveikį tyrinėjančius specialistus rengia KTU, kviečiantis studijuoti tarpdisciplinines Medijų filosofijos, Naujųjų medijų kalbos programas.
– Dažnai medijų terminas vartojamas tiesiog kaip interneto, socialinių tinklų ir TV sinonimas. Kaip jį aiškinate jūs?, – paklausėme N. Čepulio.
– Be abejo, visa tai yra medijos, tačiau taip terminas yra labai susiaurinamas ir prarandamas jo istorinis fonas. Galbūt dėl to, kad medijos visų pirma siejamos su žiniasklaida (angl. mass media)?
Medijos – žmogaus savęs pratęsimas erdvėje ir laike, kaip, pavyzdžiui, ratas, raštas ar radijas. Tai yra jo juslių ir organų tęsiniai, lyg jo technologinė „aura“, kuri vis plėtėsi, susiedama žmogų, visuomenę ir netgi visą žmoniją. Galiausiai ši „aura“ tapo tokia technologine terpe, kurioje šiandien tarpsta kiekvienas Žemės rutulio gyventojas.
Kalbant apie šiuolaikines technologijas, medijų filosofas Marshallas McLuhanas labiausiai atkreipia dėmesį į XIX-XX a. sandūroje išplitusį elektrinių medijų vartojimą – fotografija, filmavimas, kuris ir toliau su labai dideliu pagreičiu plečiasi.
Naujausios medijos – XX a. vidury pradėtas naudoti kompiuteris, kompiuterių tinklai, internetas, o šiandien – dar ir socialiniai tinklai bei išmanūs telefonai ir planšetės. Tai buvo didelis žingsnis į priekį, bet tikrai nepaskutinis. Juk yra ir virtualią realybę išplečiantys „Google“ akiniai, o kur dar nearti dirvonai – daviklių „įmontavimas“ į žmogaus organą, akį ar net centrinę nervų sistemą – tuomet informacijos srautai būtų visur ir visada su žmogumi.
– Kas kuria medijų turinį?
– Kalbant komunikacinių medijų kontekste, interneto dėka, turinį gali kurti kiekvienas žmogus, ne tik žiniasklaidos tinkluose dirbantys profesionalai. Informacijos srautas kuriasi sintezuojantis skirtingiems turiniams.
Tačiau galima kalbėti ir apie pesimistiškesnį situacijos matymą. Sociologo Jean‘o Baudrillard‘o įsitikinimu, žmonės nebekuria turinių. Atsitiktiniu būdu turiniai formuojasi patys, o žmonės tik dalyvauja medijų kuriamuose kūriniuose. Nebe žmogus kontroliuoja mašinas – elektronines medijas, o yra jų kontroliuojamas.
Broliai Wachowskiai, įkvėpti šios idėjos, pastatė filmą „Matrica“: turinius kontroliuoja matrica, tačiau niekas negali pasakyti, kas kontroliuoja turinio kūrimą.
– Mūsų identitetą, tapatybę taip pat formuoja medijos?
– Kalbant apie nacionalines valstybes, sakoma, kad jas sukūrė nacionalinė spauda – knygos ir žurnalai, laikraščiai. Pavyzdžiui, Lietuvoje tai buvo „Aušra“ ir „Varpas“. Šiandien identitetą formuoja, ir stipriai deformuoja buvusį, šiuolaikinės medijos.
Dėl to galima labai įsiskaudinti, manyti, kad tai yra didelė problema, bet būkime atsargūs – jei nepripažįstame vykstančio proceso, jį stengiamės ignoruoti, smarkiai rizikuojame virsti lūzeriais, neprisitaikėliais, kurie gali ir apskritai išnykti.
Naujų technologijų smelkimasis ir vis didesnis transformavimasis į tinklo (angl. „network“) visuomenę yra tai, kas bendra šiandieniame pasaulyje. Ir lietuviai šioje vietoje nieko neišsiskiria – nei gerąja, nei blogąja prasme – iš kitų, galbūt išskyrus tuo, kad pas mus yra labai spartus internetas.
– Kaip pasinaudoti medijomis, o ne būti jų išnaudojamiems?
– Nors absoliuti laisvė nėra įmanoma, tą jausmą suteikia įsisąmoninimas ir suvokimas, ką daro su manimi nauja technologija. Ne tik pulti ją vartoti, bet ir susigaudyti, kas su manimi atsitinka ją vartojant.
Pastebiu, kad netgi inžinerinių ir technologinių specialybių studentai, kurie yra ruošiami konstruoti ir perprasti „geležį“ (angl. hardware), yra labai toli nuo tokio įsisąmoninimo, o greičiau yra pasyvūs naujų technologijų vartotojai.
Todėl labai naudinga visuomenėje ugdyti naujų medijų raštingumą. Reikia ekspertų, kurie, dirbdami žiniasklaidoje, pasisakydami viešojoje erdvėje, šviestų visuomenę. Tokie specialistai ruošiami KTU Medijų filosofijos, Naujų medijų kalbos specialybėse.
