KTU mokslininkas: žodis „paveldosauga“ yra sugadintas
Nors paveldosaugos klausimai (Žaliojo tilto skulptūros Vilniuje, Europos kultūros paveldo ženklo suteikimas Kauno tarpukario architektūrai) sulaukia vis didesnio atgarsio visuomenėje, paveldą saugančių specialistų darbas dažnu atveju vertinamas neigiamai – esą jie tik viską draudžia, o ne iš tiesų rūpinasi paveldu. KTU Architektūros ir paveldo tyrimų centro doktoranto Pauliaus Tautvydo Laurinaičio teigimu, ši situacija keičiasi ateinant jaunajai paveldosaugininkų kartai.
Mokslininko įsitikinimu, paveldosaugos specialistai tampa ne viską draudžiančiais prievaizdais, tačiau edukacija ir kultūrine veikla užsiimančiais visuomenės švietėjais – ryšių tarp praeities ir dabarties kūrėjais.
Vienas iš Kauno technologijos universiteto (KTU) Statybos ir architektūros fakulteto Paveldosaugos bakalauro studijų programos sudarytojų, architektūros stilių ir krypčių dėstytojas P. T. Laurinaitis dalijasi mintimis apie architektūros, visuomenės ir paveldo santykius.
– Jūsų doktorantūros tema – Tarpukario urbanistinė raida. Kodėl būtent dabar tiek daug dėmesio pradedama skirti tarpukario architektūrai ir jos įtakai Lietuvos urbanistikai ir architektūrai?
– Dabar yra pereinama iš tos fazės, kai tarpukaris daugeliui būdavo pažįstamas tik iš romantizuotų senelių ir prosenelių pasakojimų. Penkiasdešimties metų sovietinės okupacijos vakuumas padarė savo, tačiau giluminiame lygmenyje tai niekur nebuvo išėję: pavyzdžiui, ir architektūroje sovietmečiu matomi tam tikri tarpukario procesų tęstinumai. Kas dingo – tai šių šaknų suvokimas.
Nepriklausomybės atgavimo aušroje tarpukaris pasitarnavo kaip savotiškas „mes egzistavome ir anksčiau“ argumentas, iš kurio buvo pasiimama tik tai, kas norima. Tačiau dabar jau esame pakankamai pažengę ir stiprūs, kad visa tai tai būtų tyrinėjama įvairiapusiškai.
Vis tik tai, kodėl anksčiau nebuvo atsigręžta į tarpukario architektūrą, man pačiam buvo savotiška mįslė. Manau, didžiausia problema buvo tarybinė nuostata tylėti apie tarpukario architektūrą. Mano žiniomis, tik devintojo dešimtmečio pradžioje architektūros istorikė Jolita Kančienė pradėjo publikuoti viešai prieinamus straipsnius šia tematika. Bet tyrėjų trūko, tad ir didesnio atgarsio nebuvo.
Turbūt suaktyvėjusį dėmesį nemenka dalimi galima būtų tapatinti ir su užaugusia vadinamąja nepriklausomybės karta. KTU Architektūros ir statybos institute bene pirmieji virtualiojoje erdvėje pradėjome akcentuoti šio laikmečio architektūrinio palikimo svarbą (projektas „Architektūros ir urbanistikos tyrimų centras“, iniciatyva „Kaunas Modernism“). Smagu, kad ilgainiui tarpukario architektūrą pastebėjo ir politikai.
– Pačiam tenka nemažai prisidėti prie tokių organizacijų kaip KTU „Architektūros ir urbanistikos tyrimų centras“, „Ekskursas“. Ar pastebėjote didesnį visuomenės susidomėjimą paveldosauginiais objektais pastaraisiais metais?
– Visuomenė tampa vis labiau ir labiau sąmoningesnė. Tiek savarankiškai, tiek ir su specialistų pagalba, žmonės pradeda atsirinkti tai, kas jiems svarbu ir įdomu. Ypač smagus reiškinys, kad bendravimas neretai būna dvipusis, pavyzdžiui, ekskursijų idėjos nėra generuojamos vien tik organizatorių, bet ir pati visuomenė siūlo, ką ji labiausiai norėtų pamatyti.
Ir tie pasiūlymai nebūna tik kažkas, kas labiausiai žinoma ar išviešinta. Vadinasi, žmonės domisi ir savo iniciatyva. Bėda, kad pats žodis „paveldosauga“ yra sugadintas neigiamų asociacijų ir neretai gąsdina piliečius.
– Ar paveldosaugos politika Lietuvoje yra vykdoma sėkmingai? Ką keistumėt, jei turėtumėt tokią galimybę?
– Kaip ir daugumoje valstybinių institucijų, didžiausia problema – kai kurių vis dar dirbančių vyresnės kartos atstovų požiūris. Tiesa, paveldosaugoje jis susiformavęs kiek kitaip. Sovietmečiu paveldosaugininkai dažnai užsiiminėjo tyliąja rezistencija. Jiems galima padėkoti už tai, kad įvairių draudimų dėka sovietmečiu buvo išsaugota dauguma mūsų kultūrai svarbiu objektų, kuriems grėsė sunaikinimas.
Tačiau jie taip įprato dirbti per šiuos draudimus, kad, atrodo, pamiršo, jog okupacija baigėsi prieš 25 metus. Paveldosaugininkas turi orientuotis visų pirma į edukuojančią funkciją, mokėti atrasti dialogą su žmonėmis. Pakankamai informavus visuomenę apie vienas ar kitas reikšmes, paveldosauga iš dalies automatizuojasi.
Vis tik vykstant natūraliai darbuotojų kaitai, paveldosaugoje galima pastebėti daug teigiamų pokyčių. Problema, kad didžioji dalis egzistuojančios sistemos jau yra atgyvenusi, o jai pakeisti dar reikės įdėti daug pastangų.
– Ar įmanoma išskirti tarpukario pastatą, kuris būtų reikšmingiausias mūsų šalies istorijai? Kodėl?
– Čia galima žvelgti iš dviejų pusių: visų pirma, tai architektūros ir urbanistikos kaip socialinio reiškinio. Be gilesnių tyrimų išskirti kažkokį vieną konkretų objektą reikšmingumo atžvilgiu yra savotiška nuodėmė ir viena iš dabar vyraujančios paveldosaugos sampratos ydų. Į tarpukario architektūrą visų pirma reikia žvelgti kaip į kompleksišką reiškinį, kuris turėjo daug dimensijų. Labai svarbu pilnumoje suvokti tuometinėje visuomenėje vykusius procesus ir tik tada galima vertinti, kokie jų turėjo didžiausią įtaką šalies raidai.
Iš antrosios, stilistinės, pusės, be abejo, reiškinys turi turėti savotiškus vėliavnešius, reprezentuojančius jį visumoje, t.y. įskaitant ir minėtąją istorinę reikšmę. Būtent todėl Kauno tarpukario architektūrai (man labiau patinka terminas „kaunietiškasis modernizmas“, nors jie ir nėra tapatūs) yra svarbūs tokie statiniai kaip centrinis paštas ar „Pieno centro“ pastatas. Dėl savo reprezentacinės kilmės, šie statiniai iš šiandien labai tinkami viso reiškinio matomumui didinti. Lietuviška gotika pasaulyje būtų menkai žinoma, jeigu ne Šv. Onos bažnyčia.
