KTU PTVF magistrantūros studentų sukurti mokymai ukrainiečiams
Vasario 24 d. Rusijai pradėjus karą prieš Ukrainą, iš pastarosios į kaimynines šalis, tarp jų ir Lietuvą, pradėjo plūsti karo pabėgėliai ieškantys saugaus prieglobsčio. Šių karo pabėgėlių integravimas į visuomenę, Panevėžio miesto bendruomenę, o darbingo amžiaus asmenų – į Panevėžio miesto darbo rinką, tapo itin aktualiu. Atsižvelgdami į šį poreikį, Kauno technologijos universiteto (KTU) Panevėžio technologijų ir verslo fakulteto (PTVF) studijų programos „Vadyba“ magistrantai sukūrė edukacinės inovacijos prototipą, kuris jau sėkmingai veikia.
Apie jau įgyvendintą projektą „Darbingo amžiaus pabėgėlių nuo karo Ukrainoje integravimas į Panevėžio miesto darbo rinką mokant lietuvių kalbos“ kalbamės su edukacinės inovacijos prototipo sumanytojų komanda – Jurga Girdzijauskiene, Gintare Letkauske, Kęstučiu Jacunsku ir Jurgita Bertuliene.
– Lietuvių kalbos kursai ukrainiečiams, bėgantiems nuo karo, vyksta ir kituose didžiuosiuose miestuose, tokiuose kaip Kaunas ar Vilnius. Kas paskatino sukurti edukacinę inovaciją Panevėžyje?
– Užduotį gavome kaip tik tomis dienomis, kai parsidėjo karas Ukrainoje. Rusijos agresija prieš Ukrainą mus, kaip ir daugelį žmonių, labai sukrėtė. Negalėjome nuo šito atsiriboti, norėjosi kuo nors prisidėti pagelbėjant. Kilo mintis padėti įsilieti į visuomeninį gyvenimą į Panevėžį atvykstantiems žmonėms, bėgantiems nuo karo.
Iš pradžių komanda svarstė organizuoti tik lietuvių kalbos kursus su nuolatine nuotoline prieiga bei realiomis pamokomis su mokytojais. Apklausos metu paaiškėjo, kad daugiausiai pagalbos mokantis kalbėti lietuviškai reikia darbingo amžiaus moterims. Vyrų, atvykusių iš Ukrainos, yra mažai, nes dauguma jų liko ginti savo valstybės. Kalbantis išgirdome jaudinančias šių žmonių istorijas apie sugriautus namus, sužeistus ar žuvusius artimuosius, begalinį išgyvenimą dėl Ukrainos likimo. Į klausimą, kiek laiko moterys planuoja likti Lietuvoje, dažiausiai buvo atsakoma, kad grįš į tėvynę, vos tik baigsis karas.
Vėliau, bendraujant su ukrainiečiais, atsirado ir anglų kalbos kursų poreikis, nes ne visiems karo pabėgėliams pavyko susirasti darbus Panevėžyje, o siekiant dirbti nuotoline prieiga dažnai reikalingos anglų kalbos žinios.
– Ar darbas grupėje vyko sklandžiai? Su kokiais iššūkiais susidūrėte?
– Komandinis darbas visuomet turi savo privalumų ir trūkumų. Reikia prisitaikyti prie kiekvieno komandos nario galimybių, nuomonių, charakterio ypatybių. Tačiau radus kompromisą, pastebi, kad kiekvieno grupės nario indėlis į bendrą projektą – labai vertingas.
Atlikę tikslinės grupės apklausą pamatėme, kad ukrainiečių poreikis išmokti kalbėti lietuviškai yra didžiulis. Pradėjus registraciją, sulaukėme didelio susidomėjimo bei norinčiųjų grupę suformavome bene per valandą. Sunkiausia užduotis buvo surasti mokytojus, tačiau projekto narė J. Girdzijauskienė, turinti lietuvių kalbos filologės diplomą, pasiryžo vesti mokymus bei subūrė savanorių komandą.
Buvo smagu įsijausti į projektą ir pereiti visus dizaino mąstymo etapus. Atlikdami modulio užduotis daug diskutavome, išsigryninome pirminę idėją, atrinkome tikslinės grupės tyrimą, numatėme priemones projektui įgyvendinti, suplanavome eigą ir pasiskirstėme darbus. Vėliau rinkome informaciją mokymo metodikų parengimui, ieškojome patalpų kontaktinėms paskaitoms, kūrėme virtualią lietuvių kalbos mokymosi programėlę. Joje galima pasirinkti lengvesnes ar sudėtingesnes užduotis pagal gebėjimų lygį ir gilinti lietuvių kalbos žinias patogiu laiku.
– Kokie šio projekto rezultatai? Ar kuriate ateities planus tęsti sukurto produkto panaudojimą?
– Projektas jau veikia ir veiks tol, kol bus reikalingas, todėl didžiausia mūsų projekto vertybė yra tai, kad jis neliko tik „popieriuje“. Bendradarbiaujant su Panevėžyje veikiančiu Europos Parlamento narių biuru, du kartus per savaitę vyksta kontaktinės lietuvių kalbos pamokos darbingo amžiaus ukrainietėms. Virtuali anglų kalbos mokykla parengė ir įgalino lietuvių kalbos mokymosi programėlę, kurios pagalba gilinti žinias galima pasirinktu laiku.
Įgyvendinant projektą, konsultavomės Panevėžio švietimo centre, stebėjome ten vystančias pamokas. Susipažinome su labai aktyvia ukrainiete iš Kijevo – Tatiana Patokova, kuri ėmėsi koordinuoti norinčių mokytis ukrainiečių srautus, padėjo užmegzti su jomis kontaktą.
Buvo daug žmonių remiančių morališkai, bet pradžioje didžiausios pagalbos sulaukėme iš „webritual.eu“ ir „magistra.lt“ komandų, kurie padėjo techniškai įgyvendinti projektą bei Panevėžio Elenos Mezginaitės viešosios bibliotekos Smėlynės skyriaus, kuris skyrė savo erdves mokymui. Labai džiaugiamės kolegės Agnės Sargautės indėliu, kuri pasiūlė savo įmonės „Headex“ paslaugas padedant ukrainiečiams susirasti darbą. Nors planuose to nebuvo, bet projektas įgavo pagreitį ir plečiasi savaime.
Mus ypač nustebino pačių ukrainiečių noras išmokti kalbėti lietuviškai. Matant, su kokiu užsidegimu moterys dalyvauja pamokose, užduoda klausimus, teikia pasiūlymus, supranti, kad visa tai daroma ne tik tam, kad būtų lengviau įsilieti į darbo rinką ir pritapti mūsų visuomenėje, bet iš pagarbos lietuvių tautai, nelikusiai pasyvaus stebėtojo pozicijoje brutalaus karo akivaizdoje.
