Kultūra be politikos
Lietuvoje įvyko pirmasis Prezidento rinkimų turas ir net du referendumai. Visa tai, aišku, buvo pastebėta ir populiariausiose tarptautiniu mastu leidiniuose, tačiau Lietuvos vardas kur kas garsiau skambėjo, kalbant ne apie rinkimus, bet apie Venecijos bienalę.
Kas tai yra? Dar XIX a. pabaigoje pradėta formuotis tradicija Venecijoje rengti pasaulio menininkų parodą, konkursą. XX a. pabaigoje pagaliau nusistovėjo Venecijos bienalės pavadinimas ir ji neformaliai pradėta vadinti Meno olimpiada, kuri vyksta kas dvejus metus. Geriausias nacionalinis pasirodymas pelno „Auksinio liūto“ apdovanojimą ir šiemt jis buvo skirtas Lietuvos menininkams.
Rugilė Barzdžiukaitė, Vaiva Grainytė ir Lina Lapelytė sukūrė operą – performansą „Saulė ir jūra“. Žiūrovai iš viršaus galėjo stebėti dainuojantį paplūdimį su ant smėlio įsitaisiusiais vasarotojais. Lietuvių pasirodymas sužavėjo gebėjimu meninėmis priemonėmis išryškinti labai aktualią klimato atšilimo problemą. Publika plojo, bet, kaip netrukus paaiškėjo, lietuvių kūrėjai susidūrė su rimtomis finansinėmis problemomis.
Parengti ekspoziciją menininkams iš Lietuvos padėjo Kultūros tarybos parama. Beje, ji buvo gerokai mažesnė nei konkurentų biudžetai. Tačiau ne pinigų gausa viską lemia. Blogiau tai, kad, paaiškėjus didžiuliam susidomėjimui lietuvių kūriniu, kilo klausimas – kaip jį eksponuoti likusius mėnesius, kai vyks bienalė? Viena vertus, visi puikiai supranta, kad tai neįkainojama reklama ir nuostabus tarptautinis pripažinimas, bet reikalingos lėšos, o kultūrai visos Lietuvos valdžios pinigų gaili.
Iš Venecijos trumpa sugrįžusius menininkus Vilniaus oro uoste pasitiko Vilniaus meras su plakatu, žadančiu skirti ekspozicijai dar penkiasdešimt tūkstančių eurų. Bruzdėti pradėjo ir anksčiau niekaip papildomai pinigų negalėjusi „iškaulyti“ Kultūros ministerija. Paradoksalu, bet ramiausias išliko „didysis kultūrininkas“ Ramūnas Karbauskis. Jis kuriam laikui pamiršto, kad vadovauja Kultūros komitetui, kad yra viešai pažadėjęs papildomas investicijas kultūrininkams. Deja, jis visas paniro į savigraužą, kad tauta jo nesupranta.
Nėra paprasta suprasti, kai Kultūros komiteto vadovui, regis, net nekilo mintis surengti menininkų sutiktuves ar pasiūlyti Vyriausybei skirti kokią nors premiją. Kaip pastebėjo ne vienas komentatorius, sportininkams, iškovojusiems medalius, Lietuvos valdžia atranda nemažus pinigus, bet ne menininkams ar mokslinių „olimpiadų“ laimėtojams.
Todėl visai negąsdina Ramūno Karbauskio aimanos ir pažadas trauktis iš valdžios. Didžioji dauguma pasiekimų pastaraisiais metais pasiekti be jokios valdžios pagalbos. Jei net mus visame pasaulyje išgarsinusiems menininkams nėra pinigų, tai pirmiausia panaikinkime pamėklę – Kultūros komitetą, kuris tekuria rūpesčio kultūriniais dalykais regimybę. Tai būtų kur kas prasmingesnis žingsnis, nei nepasisekęs referendumas dėl Seimo narių mažinimo.( Jei norėjome, kad šis referendumas būtų sėkmingas, reikėjo įrašyti konkrečias dvidešimt pavardžių.)
Na, o pabaigai noriu dar kartą priminti tris pavardes, kurias linksniavo užsienio žiniasklaida ir kurios atnešė Lietuvai daug daugiau naudos nei visa Lietuvos įvaizdžio kūrimo programa: Rugilė Barzdžiukaitė, Vaiva Grainytė ir Lina Lapelytė.
Užsk. Nr. 013
