Kultūros ministras Š. Birutis: atėjo metas, kada grįžtame prie savo tautos šaknų

Sparčiai artėjant pavasariui, o kartu su juo ir tradicija tapusiam festivaliui „Ei, studente, sukis vėju!”, tautiniu menu pradėjo „kvėpuoti“ ne tik Kauno technologijos universiteto (KTU) ansamblis „Nemunas“, bet ir Lietuvos kultūros ministras Šarūnas Birutis. Kasmetinio renginio globėju tapęs politikas Kauno aukštųjų mokyklų tautinių menų kolektyvų pasirodymus stebės pirmose eilėse, o, pakviestas, neatsisakytų ir pats įsisukti į šokio ratą.

Šiemet garbė organizuoti festivalį „Ei, studente, sukis vėju!“ atiteko KTU tautinio meno kolektyvui „Nemunas“. Siekdami renginį padaryti iškilmingesnį ir įspūdingesnį, nemuniečiai išsirinko ne tik ypatingą datą – Kovo 11-ąją, bet ir ypatingą vietą – studentiška šventė vyks legendinėje Kauno sporto halėje. Renginyje dalyvaus didžiausi Kauno aukštųjų mokyklų tautinio meno ansambliai, o programą paįvairins roko grupė „Thundertale“.

Studijų metais aktyviai tautinių šokių kolektyvo veikloje dalyvavusio Š. Biručio įsitikinimu, skatinti jaunimą domėtis lietuvių tautiniu menu yra labai svarbu. Nežinodami savo tradicijų, kaip jos buvo kuriamos ir puoselėjamos, negalime užaugti kūrybingi ir sėkmės paženklinti žmonės. Pasak kultūros ministro, jis visada tikėjo ir tiki, kad mūsų tautos tradicijos įkvepia, jos padaro mus išskirtiniais, moko kurti ir džiaugtis.

Artėjant „Ei, studente, sukis vėju!“, festivalio globėjas pasidalino įžvalgomis apie tautinio meno svarbą, tradicijų puoselėjimą ir mintimis, kaip sudominti jauną žmogų lietuviškomis tradicijomis.

– Festivalis „Ei, studente, sukis vėju!“ jau daugelį metų skleidžia ir puoselėja lietuviškas tradicijas. Kas sieja jus ir tautinį meną? Kodėl sutikote globoti būtent šį renginį?, – paklausėme Š. Biručio.

– Paskutinius ketverius metus su lietuviškomis tradicijomis esu susijęs ypatingai glaudžiai, nes vadovauju ministerijai, kuri atsakinga už jų puoselėjimą ir kultūros politiką. Tačiau ir būdamas studentu daug laiko turiningai leidau universiteto tautinių šokių kolektyve.

Įspūdžiai ir įkvėpimas, kurį gavau anuomet, manęs neapleidžia iki šių dienų. Džiaugdamasis, kad studentai yra aktyvūs ir jiems svarbus mūsų tautos tradicijų tęstinumas, su mielu noru sutikau globoti šį festivalį. Mielai įsisukčiau ir į šokančių kolektyvų ratą, jei tik pakviestų.

– Kokia Jūsų mėgstamiausia liaudies daina ar šokis? Galbūt mėgstate padainuoti ar pašokti vakaronėse ar per įvairias šventes?

– Labai mėgstu dainuoti ir aukštaitiškai, ir dzūkiškai, ir žemaitiškai, todėl man gražios visos lietuvių liaudies melodijos. Žinau keletą Suvalkijos ir Mažosios Lietuvos krašto kūrinių.

Labai patinka šokti. Vakaronėse visada užvedu dainas pirmas, o jeigu yra daugiau dainuojančių, mielai prisijungiu. Man tai iš tiesų ir gražu, ir miela, ir labai brangu, nes žinau, kad tai yra mūsų tautos palikimas, kurį turime perduoti ateities kartoms.

– Kaip paskatinti jaunus žmones domėtis lietuvių liaudies papročiais ir tradicijomis?

– Nuo pat ankstyvos vaikystės vaikai turi būti supažindinami su mūsų tradicijomis ir papročiais, jiems ir jų šeimos nariams turi būti sudarytos visos sąlygos dalyvauti tautinio meno kolektyvuose, būreliuose. Tai, ką gauname vaikystėje ir jaunystėje, mus lydi visą gyvenimą. Visą tai patirti siūlysime ir savo vaikams.

– Kokių priemonių turėtų imtis Universiteto bendruomenė, kad į kultūros ar meno būrelius pritrauktų vis daugiau jaunų žmonių?

– Daug kas priklauso nuo kolektyvų vadovų, nuo universiteto vadovybės, bendruomenės ir vidinės kultūros. Vieno recepto nėra, tačiau tikiu, kad viskas sėkmingai daroma ir tai atsispindės šiame nuostabiame festivalyje „Ei, studente, sukis vėju!“.

 – Nuolat besikeičiančioje šiuolaikinėje visuomenėje sunku išlaikyti istorinių tradicijų autentiškumą. Ką manote apie tautinio meno modernėjimą? Kaip jis turėtų įsilieti į sparčiai besikeičiantį, technologijų įtakotą dabartinį pasaulį?

– Paskutiniuoju metu man tenka matyti daug pavydžių, kai tradicijos perkeliamos į šiuolaikinius produktus, kuriuos vartojame visi. Daugėja tautinio dizaino šiuolaikinėje aprangoje, daugėja namuose keptos duonos, net informacinėse technologijose yra mūsų tautinio paveldo elementų – nuo gerai žinomų melodijų iki grafikos sprendimų. Tai mane džiugina, nes atėjo metas, kada grįžtame prie mūsų tautos specifiškumo ir pagarbos tam, iš kur esame kilę. Pasaulyje konkurencingi galime būti tik tuomet, jeigu būsime kitokie, o mūsų tradicijos tokiais mus ir padaro.