Kunigo Deivido kelyje – donorystė, vikaravimas, kolekcionavimas
Donorystė – artimo meilės darbas
Antrąjį Advento sekmadienį, gruodžio 6 dieną, Kauno klinikų Kraujo centras Vilkaviškio parapijos namuose surengė kraujo donorystės dieną. Į kvietimą duoti kraujo atsiliepė 35 žmonės, penki iš jų donorais tapo pirmą kartą. Vilkaviškio Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo Katedros vikaras kun. Deividas Baumila kraujo paaukojo 40-ąjį kartą. O realiai tai buvo 49-asis kartas. Pirmosios devynios donacijos buvo mokamos, nes anksčiau Kraujo centras neakcentuodavo nemokamos donorystės ir apiformindavo pagal tuomet galiojusią tvarką, kuri Deividui paaiškėjo jau vėliau.
„Žinome Kristaus žodžius, kad nėra didesnės meilės kaip gyvybę už draugus atiduoti. Kraujas svarbiausia gyvybės dalis, tai ir donorystė yra tikslas dalintis ta gyvybe, kurios kitiems trūksta. Kraujo davimas man – tai sekimas Kristumi, meilės parodymas artimui“, – kalbėjo kunigas Deividas, užklaustas kaip dera kunigo tarnystė ir donorystė. Donoryste jam – tai tarsi atsiliepimas į šauksmą kažkam pagelbėti, gelbėti gyvybę, sustiprinti sveikatą, tiesiog artimo meilės darbas.
Deividas mano, kad donorystei jį pirmiausia paskatino mama. Dar vaikas su ja ėjo į senąjį Kraujo centrą Kaune, matydavo, kaip iš jos ima kraują, girdėdavo kalbas apie kraujo reikalingumą. Patsai pirmąjį kartą kraujo davė po 18-ojo gimtadienio praėjus porai mėnesių: „Rugsėjį gimtadienis, o lapkritį jau daviau kraujo.“
Iš pirmojo karto nėra išlikusio ryškaus prisiminimo: „Baisu nebuvo. Nei pats, nei aplinkui niekas nenualpo. Esu gal kokį penktąjį kartą kėdėje atsijungęs… Esu matęs šalia alpstančius, bet tai neišgąsdino. Priešingai, davęs kraujo iškart pasijusdavau kitaip – lyg lengvesnis ir kūnu, ir dvasia. Smagu suprasti, kad galbūt kažkam padėjai išgelbėti gyvybę ar tiesiog sustiprinti sveikatą.“
Kunigas Deividas savo feisbuko paskiroje seniausiai deda skelbimus apie Kraujo centro būsimas kraujo ėmimo akcijas Vilkaviškyje, nes jam rūpi šios žinios sklaida. Tuo labiau, kad per daugelį metų užsimezgė bičiulystė su Kauno klinikų Kraujo centro komanda, žino ir supranta poreikius ir lūkesčius. Jie turi Deivido telefono numerį, ir, reikalui esant, pasišaukia atvykti kraujo duoti į Kauną. „Bankrutavus Kauno kraujo centrui buvo liūdna, kad nebėra galimybės daryti gera. Išgirdus, kad Kauno klinikų Kraujo centras kviečia savanorius duoti kraujo neatlygintinai, buvo kaip kažkoks nušvitimas,“ – yra sakęs Deividas.
„Norisi paskatinti žmones, gal net uždegti savo pavyzdžiu, parodant, kad tai svarbus, reikalingas dalykas ir nekenksminga. Feisbukas – geriausias būdas nuolat priminti, nuolat pakviesti, daugiau žmonių pritraukti į donorystę“, – mąsto kunigas Deividas.
Šiandien jau gali pasidžiaugti, kad jo pavyzdžiu pasekė daug parapijiečių. „Nueinu kraujo duoti po sekmadienio šv. Mišių ir matau, kad kėdėje jau sėdi ar anketą pildo vienas kitas bažnyčioje meldęsis žmogus. Džiugina, kad kvietimą, dar pagarsintą bažnyčioje, kažkas išgirdo“, – dalijosi kunigas Deividas. Ir pasidžiaugė, kad jo pavyzdys prie donorystės palenkė ir buvusią ilgametę klebonijos šeimininkę Genutę Bičkauskaitę, mielai įsijungė ir naujoji šeimininkė Lina Pučkienė, patarnautojas Matas Matulaitis, dekanato šeimos centro savanoriai Evaldas ir Vilija Plečkaičiai, Gitana Paškevičiūte, kiti parapijoje tarnaujantys žmonės.
Kun. D. Baumila kraujo kaip donoras duoda du-tris kartus per metus, kartais ir keturis ar net penkis-šešis kartus. Besimokant kunigų seminarijoje buvo ir metų pertrauka. Paklausus apie bendravimą su kitais šalies donorais, paaiškino, kad baigiantis kalendoriniams metams Kraujo centras pateikia Sveikatos apsaugos ministerijai informaciją apie kraują davusius dešimtą, dvidešimtą, trisdešimtą ar keturiasdešimtą kartą. Po tam tikro laiko Kauno klinikos surengia metinę donorų pagerbimo, įvertinimo, šventę, pamalonina apdovanojimais, specialiais pažymėjimais, koncertine programa.
Būna, kad netikėtai susitinka anksčiau pažinotą žmogų ir sužino, jog jis taip pat donoras. Atsinaujina seni ryšiai, užsimezga naujos pažintys.
Deividas kaip donoras jau yra gavęs Lietuvos donorystės žymūno, nusipelniusio donoro pažymėjimus, po 40-ojo karto galės didžiuotis dar garbingesniu apdovanojimu – Garbės donoro vardu. Bet kunigas Deividas akcentuoja, kad donorystėje jam ne apdovanojimas svarbu, ne jo siekia. Kraują duoda ne dėl to, kad pasiektų kažkokį skaičių, už kurį skiriamas apdovanojimas. Vertina taip: duoti kraujo kartai tolygūs tarpusavio meilei; kiek kartų duota kraujo, tiek kartų išreikšta tarpusavio meilė žmogui. „Man svarbu konkuruoti tarpusavio meile, šia prasme pasilyginant su kitais donorais“, – sako kunigas Deividas.
Paleis, kai sulauks naujo
Deividas prie altoriaus pradėjo stovėti dar neturėdamas dešimties metų. Gimtosios Šlienavos parapijos bažnyčioje, tokio pat titulo kaip ir Vilkaviškio Katedra – Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo – patarnavo šv. Mišioms. Taigi tikėtina, kad Mergelės Marijos globa lydi ir jo kunigišką kelią. Gruodžio 17 dieną sukako dvylika metų, kai jis tarnauja Vilkaviškio Katedroje, vyskupijos širdyje. Diakono šventimus priėmęs šioje Katedroje 2012 m. birželio 29 d., Deividas Vilkaviškyje tarnauja dvylika metų – nuo 2012 metų gruodžio 17 dienos.
2013 m. birželio 23 d. vyskupas Rimantas Norvila suteikęs kunigystės šventimus nuo tos pat dienos savo dekretu jį paskyrė Katedros vikaru. Šiose pareigose kunigas Deividas tarnauja ir dabar. Ne vienam kyla klausimas, kaip taip pasisekė praeiti draugišką, bet reiklią pirmojo klebono prelato Vytauto Gustaičio „mokyklą“ ir jau penkti metai pasilikti klebono kan. Virginijaus Gražulevičiaus vikaru…
Ir kunigas Deividas išdėsto realiai rimtą padėtį: per vienuolika su puse jo kunigystės metų vyskupijoje įšventinti trys nauji kunigai. O statistika rodo, kad kiekvienais metais vyskupijoje laidota po tris kunigus… Ir ne visi mirė sulaukę garbaus amžiaus, bet tik 50-60 metų. Kai tokia statistika, tai nebėra kam pakeisti… Šiuo metu iš vyskupijos kunigystės siekia trys ar keturi jaunuoliai. Prieš akis – septyneri metai studijų, tad klausimas, ar pabaigs, ar ateis į dvasininkų gretas. Dabartinis klebonas kan. Virginijus Gražulevičius irgi juokauja, kad kunigą Deividą paleis iš Vilkaviškio tada, kai gaus naujai pašventintą kunigą.
Vikaro tarnystė, su kuriuo klebonu bedirbtum, yra nuolatinė mokykla, kaip ir pati kunigystė, pastebi kunigas Deividas. Pradėjus Katedroje dirbti kun. V. Gražulevičiui, vikaras padėjo įsijausti, susipažinti su parapijos ir dekanato atmosfera, buvo savotišku gidu rajono nepažinojusiam dekanui, taip ir juodu artimiau susipažino. Dabar pagal jų laiko galimybes abudu dvasininkus, kartais ir emeritą prelatą Vytautą Gustaitį, galima pamatyti kartu įvairiuose rajono kultūriniuose renginiuose, pasaulietinėse šventėse. Pasak kunigo Deivido, dalyvavimas ten praturtina ir protą, ir dvasią, leidžia su žmonėmis pabendrauti, susipažinti, taip pat leidžia žmonėms pamatyti, jog kunigas yra toks pat žmogus kaip visi mirtingieji. Yra ir ta tiesa, kad per daugiau kaip dešimtį metų parapijoje tarnaujančio vikaro žmonės dar nepažįsta, nes… nebuvo bažnyčioje. Tačiau per tiek metų kunigas Deividas susipažino, susidraugavo su daugeliu žmonių Praėjusį rudenį 35-erių metų sukakties proga jį išradingai pasveikino parapijos bendradarbiai, bendruomenės aktyvas: Katedros šventoriuje pasodino vikarui darželį – naujas rožynas puošia aplinką ir džiugina žmones.
Kolekcionuoja eurus
Kunigas Deividas mielai pabūna gidu to prašantiems svečiams po Vilkaviškio Katedrą, kurios gyvavimo, jos atstatymo istorija įdomi bei svarbi ir jam pačiam. Juk istorija domėtis skatina ir popiežius Pranciškus.
Bet vikaras giliau domisi kiek kitokia istorijos sritimi. Kai 2015 metais Lietuvoje buvo įvestas euras, kunigas Deividas atkreipė dėmesį į skirtingų šalių monetų įvairovę. Pradėjo domėtis jų istorija, kaip iš kur atsiranda jubiliejinės monetos. Pradėjo jas kolekcionuoti, o su laiku gilėja ir plečiasi žinių bagažas. Jau išsiaiškinęs, kad kiekviena valstybė per metus gali išleisti iki trijų jubiliejinių monetų. Jeigu yra bendras Europos Sąjungos renginys, tai visos Europos Sąjungos valstybės išleidžia monetą tik su savo įrašu. Daug jubiliejinių monetų išleidžia Vokietija. Ir ši šalis unikali tuo, kad turi penkias monetų kalyklas ir visose kaldina tą pačią monetą, bet su savo turimu ženkliuku – raide, plika akimi neįžiūrima. Taigi taip atsiranda tos pačios monetos – penki variantai.
Deividas turi didžiąją dalį monetų surinkęs. Būna, kad išgirdusieji apie jo pomėgį, padovanoja, o jau žinantys parenka ir pasiūlo. Į paieškas įtraukta ir Italijos šiaurėje jau 20 metų gyvenanti kunigo Deivido mama. Kaip kolekcininkas kunigas Deividas žino kelias monetų rinkimo kategorijas Pirmiausiai ir pats rinko iš apyvartoje esančių monetų. Kita, aukštesnė kategorija – uncirculated – nebuvusios apyvartoje, Dar aukštesnės kategorijos kaldinamos tik kolekcininkams.
Kunigas Deividas jau išaugo iš pirmosios kategorijos ir dabar ieško nebuvusių apyvartoje, nors iš įpročio į kišenę įsideda apyvartinę retesnę monetą, kad prie progos galėtų pasiūlyti pažįstamiems, gal jos neturintiems kolekcininkams.
Tačiau Deividas turi svajonę: gal Kalėdų Senelis išgirs, jog jis ieško 2007 metais Monako išleistos dviejų eurų proginės monetos, skirtos princesės Grace Kelly mirties 25-osioms mirties metinėms?
Kunigui Deividui sunku patikėti greitu tokios svajonės išsipildymu.
Kalbantis apie dovanas, jis sako, kad tiek kalėdinė, tiek bet kuriuo kitu atveju jam brangesnė ir mielesnė smulkmenėlė, kurią parinkdamas ar padarydamas žmogus įdeda savo rūpestį, šilumą, savo širdies dalelę… Bet dažnai žmonės sako, kad kunigui kaip dovaną skiria savo maldą. Vikaro Deivido klausiau, kas kunigo ausį dažniau pasiekia: ar dovanojamos maldos, ar skleidžiamos apkalbos…“ Apkalbų užtektinai nugirsta nuo pat kunigystės pradžios, o kas realiai už tave pasimeldė, taip ir neišgirsti, tik vienas Dievas žino“, – reziumavo pašnekovas.
