Kuo gamintojai keičia cukrų?
Norint vartotojams pasiūlyti mažesnio kaloringumo maisto produktų, leidžiama cukrų pakeisti saldikliais. Tačiau jie negali viršyti didžiausių leidžiamų naudoti kiekių ir turi būti etiketėje įvardinti – nurodytas funkcinė grupės pavadinimas (saldiklis), konkretus medžiagos pavadinimas arba raidės E ir numerio kombinacija, pavyzdžiui, saldiklis eritrolis arba saldiklis E 968.
Pažeidimų labai nedaug
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) inspektoriai tikrina, ar gamintojai laikosi reikalavimų. 2014 m. buvo atlikti 905 dažnai vartojamų maisto produktų laboratoriniai tyrimai. Dėl konservantų ir saldiklių buvo tiriami neemulsiniai padažai, sultys, gaivieji gėrimai ir nektarai, miltiniai gaminiai, miltai, duona, sausi pusryčiai, makaronai, uogienės, džemai ir marmeladai.
Reikalavimų neatitiko tik 6 mėginiai. Beveik visi jie trečiųjų šalių gamintojų.
„Atliktas tyrimas patvirtino, kad tiek Lietuvos, tiek kitų Europos Sąjungos šalių gamintojai atsakingai rūpinasi, kad jų produktuose nebūtų didesnių nei leidžiama maisto priedų kiekių. Tačiau vartotojai prieš pirkdami produktą, vis tiek turėtų atidžiai perskaityti jo etiketę, kad žinotų, kiek ir kokių saldiklių įdėta“, – pabrėžia VMVT Maisto skyriaus vyriausioji specialistė Vilma Pušinaitė.
Saldikliai mažiau kaloringi, bet saldesni už cukrų
Dažniausiai saldikliai naudojami perdirbtuose vaisių ir daržovių produktuose, kakavos ir šokolado produktuose, kramtomojoje gumoje, papuošimuose, pusryčių dribsniuose, smulkiuose konditerijos kepiniuose, perdirbtoje žuvyje ir jos produktuose, garstyčiose, sriubose ir sultiniuose, padažuose, užtepuose, gaiviuosiuose gėrimuose, silpnuose alkoholiniuose gėrimuose, maisto papilduose, užkandžiuose, džemuose, uogienėse, valgomuosiuose leduose.
Pasak V.Pušinaitės, saldikliai skirti pasaldinti gaminiui. Jie mažiau kaloringi, bet kur kas saldesni už cukrų. Maisto produktas, kurio energinė vertė yra sumažinta bent 30% palyginus su pirminiu produktu, vadinamas „mažiau kalorijų turinčiu maisto produktu“. Dažniausiai tai saldūs gaminiai, kurių gamyboje įprastai yra naudojamas didelis kiekis cukraus.
Europos Sąjungos šalyse leidžiama naudoti šiuos saldiklius: aspartamą (E 951), ciklamatus (E 952), izomaltą (E 953), sacharinus (E 954), sukralozę (E 955), taumatiną (E 957), neohesperidinį DC (E 959), steviolio glikozidus (E 960), neotamą (E 961), aspartamo – acesulfamo druską (E 962), poligliucitolio sirupą (E 964), maltitolį (E 965), laktitolį (E 965), ksilitolį (E 967), eritritolį (E 968), advantamą (E 969).
Populiariausi saldikliai
Dažniausiai gamintojai į maisto produktus deda aspartamo (E 951), advantamo (E 969) ir steviolio glikozido (E 960). Ką apie juos reikėtų žinoti?
Aspartamas (E 951) – mažai kalorijų turintis, intensyvus dirbtinis saldiklis. Jis pagamintas iš dviejų natūraliai atsirandančių amino rūgščių, fenilalanino ir asparto rūgšties, kurios įeina į mūsų organizme esančių baltymų sudėtį ir maistą. Aspartame esantis fenilalaninas buvo šiek tiek modifikuotas, pridedant metilo, kuris ir suteikia aspartamui saldų skonį. Daugiau kaip 100 skirtingų mokslinių studijų patvirtino, kad aspartamas žarnyne labai greitai pasiskirstymo ir iš organizmo pasišalina.
Advantamas (E 969) – intensyvus dirbtinis saldiklis, gaunamas cheminiu būdu sintetinant izovaniliną ir aspartamą. Advantamo saldumas gali būti net tūkstančius kartų didesnis nei cukraus arba kitų intensyvių saldiklių. Pavyzdžiui, advantamo saldumas 50 kartų mažesnis nei aspartamo. Naujausi moksliniai tyrimai patvirtino, kad šis saldiklis nėra genotoksiškas ir nekancerogeniškas.
Steviolio glikozidas (E 960) – neseniai patvirtintas saldiklis, 300 kartų saldesnis už cukrų. Jį sudaro steviolio glikozidų mišinys, išgautas iš Stevia augalų lapų. Šis saldiklis vertinamas dėl jo savybės nežymiai veikti gliukozės kiekį kraujyje. Steviolio glikozidų tyrimai su gyvūnais ir žmonėms parodė, kad didžioji dalis šio saldiklio absorbuojama, o kita dalis pašalinama per virškinimo sistemą.