Kur Vilkija vandenis pradeda nešti į Švėtę
JUODEIKIAI – Joniškio rajono savivaldybės gyvenvietė, kelių „Žagarė–Piktuižiai“ ir „Martyniškiai–Rudiškiai“ sankryžoje, 13 kilometrų į pietus nuo Žagarės. Ji įsikūrusi tarp Žagarės miško ir Mūšos tyrelio pelkės, per kurią vingiuoja vienas populiariausių ir ilgiausias Lietuvoje septynių kilometrų medinis pėsčiųjų takas. Jos pakraščiais pradeda į šiaurės rytus tekėti Vilkijos upė, vandenis nešanti į Švėtės upę Latvijoje. Juodeikiuose, kurie minimi nuo 1693 metų ir yra Žagarės regioninio parko dalis, lankėsi „XXI amžiaus“ žurnalistas, bet su projekto „Juodeikiai – mažoji Lietuvos kultūros sostinė“ autore ir koordinatore, Žagarės kultūros centro renginių organizatore Diana SIČIOVIENE kalbėjosi Žagarėje.
Kaip, kam ir kodėl kilo mintis teikti tokį projektą?
Tai buvo rajono mero Vitalijaus Gailiaus mintis, jis pasiūlė bandyti. Gal todėl, kad kiekvienais metais Juodeikiuose vyksta Vytauto Didžiojo karūnavimo paminėjimo iškilmės, gerus prisiminimus šio krašto žmonėms paliko čia dirbęs Sibiro lagerių kankinys, kunigas, kapucinų vienuolis Tėvas Stanislovas. Nors kaimas gerokai nutolęs nuo rajono centro, netoli Lietuvos ir Latvijos sienos, bet pasirodyti šiame renginyje mielai sutiko operos solistas Liudas Mikalauskas, grupė „El fuego“, kiti žinomi ir garsūs atlikėjai, menininkai.
Nejaugi viena rengėte projektą?
Rengdama kitus projektus įgijau didžiulę patirtį. Šis irgi buvo man ne pirmasis, skirtas Juodeikiams. Jie ypatingi tuo, kad čia stovi 1936 metais pastatytas paminklas Vytautui Didžiajam. Tuo neabejotinai gali didžiuotis šio nuošalaus, nedidelio, Joniškio rajono pakraštyje įsikūrusio kaimo žmonės. Unikalu tai, kad jį sugebėta išsaugoti ir žiauraus sovietmečio laikotarpiu. Kita Juodeikių vertybė – iki šiol plevenanti čia dirbusio Tėvo Stanislovo dvasia, tinkamai saugomas jo šviesus atminimas. Todėl man rengti šį projektą nebuvo sudėtinga, kai už tokių dalykų pavyksta „užsikabinti“.
Koks jausmas buvo sužinojus, jog Juodeikiams suteiktas „2021 metų mažosios Lietuvos kultūros sostinės“ Šiaulių apskrityje titulas?
Žinia, kad mažąja Lietuvos kultūros sostine Šiaulių regione tapo Juodeikiai, atėjo elektroniniu paštu. Asmeniškai man tai nebuvo staigmena. Buvau tvirtai įsitikinusi, kad taip ir įvyks, neturėjau ir kažkokių dvejonių. Vienais metais su Juodeikių bendruomenės pirmininke tarėmės, jog Juodeikių kažkuo ypatingu nebenustebinsi. Čia būta gana gražių dalykų. Beje, dar operos solisto Liudo Mikalausko nesame turėję. Jis yra parengęs turiningą programą su Tėvo Stanislovo varpais. Parengiau projektą, tada sulaukėme ir L. Mikalausko. Daugiau turbūt nebėra ko kviestis, liko nebent mažoji Lietuvos kultūros sostinė. Taip ir pasijuokėme. Pasirodo, kartais tarti žodžiai pildosi.
Kaip vyko šventinis mažosios kultūros sostinės atidarymas?
Kaip tik pataikėme į įsisiautėjusios koronaviruso pandemijos verpetą. Tai buvo ypač sunkus metas. Juodeikių prisistatymas vyko nuotoliniu būdu. Siuntėme sveikinimus su Kovo 11-ąja, rodėme filmuotą medžiagą.
Ar kitiems renginiams nesutrukdė pandemija?
Po Šv. Antano atlaidų Gaižaičiuose buvo pašventinti akmenys išnykusiems kaimams pažymėti. Per Jonines vyko kraštiečių šventė. Karantinas mums nedavė naudos. Juk buvo numatyti gražūs renginiai, laukta teatrų spektaklių.
Vis dėlto koks įspūdingiausias projekto renginys?
Jis dar tik įvyks. Rugsėjo 11-ąją tradiciškai minime Vytauto Didžiojo karūnavimą, kartu pagerbiame Tėvo Stanislovo atminimą. Manau, jog tai bus vienas didžiausių renginių Juodeikiuose. Susitiksime su dainininke Vaida Genyte, aktore Sandra Daukšaite, sulauksime aktoriaus ir dainų atlikėjo Giedriaus Arbačiausko su žmona. Numatyta ekskursija po Mūšos tyrelį pelkėje ilgiausiu pažintiniu lentų taku pėstiesiems. Jis įrašytas į Lietuvos rekordų knygą. Ta diena būna pilna netikėčiausių dalykų. Ji prasideda šv. Mišiomis Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje ir tęsiasi iki vakaro.
Ar išskirtinai Juodeikių bendruomenei koks nors renginys numatomas?
Spalio mėnesį paminėsime Juodeikių bendruomenės 15-ąjį gimtadienį. Kad jis būtų įspūdingesnis, norime surengti ugnies šou su fakyrais.
Kas šiuo metu vyksta Juodeikiuose?
Paskelbtas fotografijų konkursas, iš jų geriausios bus atrinktos 2022 metų kalendoriui. Jį atsispausdinsime iš projekto lėšų ir įteiksime nemokamai. Toks kalendorius bus puiki dovana. Tai – ne nupirkta parduotuvėje. Baigiamajame mažosios kultūros sostinės renginyje juo bus atsidėkota tiems, kas prie šventinių renginių prisidėjo, kas kažką padarė.
Gal ir parodomis džiuginsite?
Jau vyko Žagarės tautodailininko Daliaus Udrakio medžio darbų paroda. Šiuo metu eksponuojama radijo diktoriaus Juozo Šalkausko, beje, kilusio iš Joniškio, surinktų kaklaraiščių kolekcija.
Kaip į tokias šventes reaguoja juodeikiečiai? Ar pastebimas jų aktyvumas?
Kartais būna pilna bažnyčia, bet, turiu pastebėti, daugiau atvažiuojančių iš kitur, nebūtinai susijusių su šiuo kraštu. Atvyksta ir žagariečiai, užsuka žmonės iš Šiaulių, Akmenės. Juos traukia dviejų asmenybių – Tėvo Stanislovo ir Vytauto Didžiojo – aura. Kitaip pasijaučia pravėrę Tėvo Stanislovo pirkaitės duris. Kitokia ir Juodeikių bažnyčia, tiesiog skleidžianti ramybę. Ypatinga ir ši Joniškio rajono pusė. Juk į Žagarę buvo ištremtas vyskupas Julijonas Steponavičius, o Tėvas Stanislovas (Algirdas Mykolas Dobrovolskis) – į Juodeikius. Rugsėjo mėnesį iš Paberžės muziejaus parsivešime kryžius, saulutes, surinktus Tėvo Stanislovo, ir surengsime parodą.
Apie Juodeikius pasakojate su ypatinga šiluma. O kas jus pačią su jais sieja?
Nežinau. Tai – turbūt sunkiausias klausimas. Pati esu kilusi iš Žagarės. Vaikus auginau, vyras ūkininkavo. Turėjau savo verslą, buvau atsidariusi parduotuvę. Bet į Žagarę atėjus „Norfos“, „Aibės“ prekybos įmonėms, apmirė mano prekyba. Prieš 16 metų vėl grįžau „arti“ kultūros dirvonų. Porą metų dirbau Žagarės kultūros centro Gaižaičių filiale. O Gaižaičių seniūnijai priklausė Juodeikiai ir jie prie manęs „prikibo“. Turėdama pusę etato, ar privažinėsi du kartus per savaitę 18 kilometrų? Dabar nuvažiuoja kitas kultūros žmogus, iš Šakynos. Aš likau vien Žagarėje, bet nepalikau ir Juodeikių. Kodėl, irgi nežinau. Pagal pareigybę man nepriklauso Juodeikiai. Čia nėra net Žagarės kultūros centro filialo. Kas jį duos, kai Juodeikiuose 60 gyventojų?
Taigi turbūt Juodeikiai Jums itin miela vieta?
Ypač rugsėjį jaučiu lyg kažkokią pareigą Juodeikiams. Jeigu čia vyksta renginys, jis turi būti aukščiausio lygio. Taip 16 metų su tuo kaimu nors mintyse bendrauju. Tiesa, vienais metais atsidūriau ligoninėje. Bet iš anksto viskas ten buvo sudėliota, sustyguota, už mane važinėjo kolega. Už Juodeikius jaučiu pareigą, atsakomybę. Tikriausiai traukia tų dviejų asmenybių – Tėvo Stanislovo ir Vytauto Didžiojo – aura. Ir patys Juodeikių gyventojai turi ypatingą trauką. Kiek jie turistų sulaukia! Maža vietovė dėl jų tapo žinoma. Pagal dabartines Žagarės kultūros centro renginių organizatorės pareigas man Juodeikiai nepriklauso, už tai negaunu atlyginimo.
O už projektą „Juodeikiai – mažoji Lietuvos kultūros sostinė“ ar kiek nors atsilyginta?
Ne. Esu parengusi daugybę projektų, bet negalvojau apie atlygį. Taip, projekte galima nusimatyti administravimo išlaidas sau, bet to nesu dariusi.
Iš kur toks pasiaukojimas kitų labui?
Ir į šį klausimą neturėčiau atsakymo. Nuo mokyklos laikų toks mano aktyvumas. Ir renginius vesdavau, ir spektakliuose vaidindavau. Turėjau irgi labai veiklią klasės auklėtoją Laimą Kupčiūnienę. Jau penkti metai esu Žagarės, turinčios miesto teises, bendruomenės pirmininkė. Mėgstu keliauti ne vien su vyru ar sūnumi, bet ir su draugų kompanija. Mano vaikai jau suaugę. Kartais vyras negali keliauti, kadangi yra ūkininkas, dirba nemažai žemės. Mano ūkis – du nedideli šunys. Tiesa, dar turiu daržą ir sodą, todėl vaisių ir daržovių neperku.
Ar vaikai nepasakė: „Mamyte, visur lakstei, kitiems stengeisi, o mes buvome truputį primiršti“?
Nemanau, kad jiems trūko dėmesio. Dukra Dovainė mokykloje vaidindavo, dainuodavo, šokdavo. Ji baigė muzikos mokyklą. Irgi norėjo studijuoti kultūros dalykus, bet mes ją atkalbėjome. Sūnus Justas darbuojasi tėvo ūkyje.
Šiandien kultūra – vos ne kaip pelenė. Kartais bandau pajuokauti: tokiame darbe, kaip mano, nieko nepavogsi. Tik iš namų dar išneši. Pavyzdžiui, kokį rūbą spektakliui. Tiesa, su saviveikliniais kolektyvais nebedirbu. Atsidėjau renginiams, projektams, kurių susidaro tikrai pakankamai, ruošti. Turiu ką veikti.
Kaip atsitiko, kad susidomėjote rengti projektus?
Nežinau, bet dabar projektai – lyg mano arkliukas. Be respublikinio ar rajoninio lygio projektų, dar trys, šiemet mano parašyti ir skirti Žagarės bendruomenei, ir dar trys – Juodeikiams. Visus juos reikia įgyvendinti. Būtina su kviestiniais atlikėjais kontaktuoti, parengti sutartis, parašyti ataskaitas.
Ar ne per daug kraunatės sau?
Ne visi mano rengti projektai buvo sėkmingi. Pradžioje visko pasitaikė. Kiti jau buvo sėkmingesni. Ne paslaptis, kad vakarai ir savaitgaliai būna užimti. Toks mano darbas. Kai kitiems šventė, kažką darau. Vyras dėl to nepriekaištauja, su juo kartu esu 31 metus. Turbūt gerai, kad skirtingi mūsų darbai. Mano charakteris – verdantis, kai imu kalbėti, nebejaučiu, imu garsiai rėkti. Vyras nuramina sakydamas, kad turi gerą klausą ir viską girdi… Artūro ir jo brolio ūkis – maždaug 500 ha. Su savo vyru susipažinau per jo pusbrolio išleistuves į armiją. Šis buvo mano bendraklasis ir man spręsdavo visus matematikos uždavinius. Aš jos nemokėjau, bet ir nenorėjau mokėti.
Ar pakito gyvenimas, žmonių santykiai siaučiant pandemijai?
Pasijuto žmonių susvetimėjimas, nes mažiau buvo bendravimo, tvyrojo baimė neužsikrėsti. Aš jos niekada neturėjau. Persirgau. 22 dienas buvo visaip. Draugė prieš Naujuosius metus buvo palikusi šiaurietiško ėjimo lazdas. Pakviečiau ją į vidų atsigerti kavos. Kitą dieną man paskambino, kad jai skauda galvą. Dar kitą dieną jau man galvą skaudėjo. Vyro paprašiau, kad nuvežtų išsitirti. Su juo dar susiderėjau iš 100 eurų, kad sergu. Laimėjau aš. Sūnus, atėjęs pasveikinti su Naujaisiais metais, irgi užsikrėtė, bet persirgo lengvai. Vyrą irgi liga rimtai į savo gniaužtus suėmė. Jam ilgai nekrito temperatūra. Aš sirgdama jutau didelius skausmus, kaulų laužymą, bet gulėti ligoninėje neteko.
Tikriausiai girdėjote, kokį triukšmą prieš skiepus kėlė neseniai prie Seimo įniršusi minia? Ką manote apie tai?
Pagalvokite, kas būtų, jeigu viskas sustotų? Juk ne visi gali skiepytis, gal dėl sveikatos problemų. Be to, žmonės bijo skiepo, nepasitiki vakcina, galvoja, kad ji eksperimentinė. Yra visokių žmonių, taigi ir nuomonių. Aš turėjau skiepytis, kadangi su žmonėmis bendrauju. Supratau, kad taip reikia. Bet Žagarėje negirdėjau, kad be skiepo negalėčiau dirbti. O po skiepo jaučiausi prastai, tris dienas turėjau temperatūros. Gerai, kad skiepijausi savaitgalį, praėjus pusei metų po ligos. Baimę skiepytis sukelia ir tai, kad žmonės visko prisiklauso, įvairių dalykų išgirsta.
Malonu girdėti, kad sugebate įpūsti gyvybės kaimui. Geros kloties gyvenime ir darbe.
