Kuriuo keliu pasuks Lietuva?

Kas penkerius metus demokratiškai apsisprendžiame, kam bus patikėta lyderystė Tautą telkti, vesti į priekį, būti Konstitucijos garantu, matyti, kuo ir kaip gyvena mūsų šalies žmonės. Daugelis jų nusivylę, praradę pasitikėjimą valstybe ir valdžia, kuri vis labiau kratosi atsakomybės prieš savo piliečius jautriausiose srityse. Bet kurios kartos žmonės susiduria su aibe kasdienių problemų – kaip išgyventi, kaip auginti vaikus, oriai jaustis senatvėje.

Norėdami tai pakeisti, turime imtis pilietinės atsakomybės kurti savo šalį, mylėti ją, kaip ir kiekvieną šalia esantį, nugalėti mus kaustančias baimes. Kovosiu už tai, kad neišnyktume kaip Tauta, kad būtume saugūs ir drauge kurtume Lietuvą, kurioje būtų gera gyventi.

Ar maistas – prabangos prekė?

Iš to, kaip reguliuojamos, o tiksliau – Lietuvoje nereguliuojamos maisto kainos, antkainiai, viršpelniai, gali susidaryti tokia absurdiška išvada. Dauguma Europos šalių maisto produktams taiko gerokai mažesnį pridėtinės vertės mokestį, nes jie yra ne prabangos, ne laisvalaikio ar pramogų, o pirmo būtinumo prekė.

Nepaisant to, kad šių produktų kainos pastaraisiais metais šoktelėjo labiausiai Europoje, jų lygis jau viršija ES vidurkį, o maistui išleidžiame didžiausią savo pajamų dalį palyginti su kitomis šalimis, Lietuvos valdantieji netgi nepasinaudojo Europos Sąjungos suteiktu įrankiu sumažinti šią naštą žmonėms.

Jau prieš dvejus metus ES išplėtė prekių ir paslaugų sąrašą, kurioms valstybės narės gali taikyti lengvatinį tarifą, ir sprendimą atidavė į nacionalinės valdžios rankas. Užuot sumažinusi PVM, mūsų valdžia savaip „sprendė“ apsirūpinimo maistu ir kainų problemą – leido prekiauti pasibaigusio galiojimo maisto prekėmis.

Mažesnio PVM maisto produktams pirmiausia reikia dėl socialinio teisingumo. Didelė gyventojų dalis Lietuvoje maistui išleidžia daugiau kaip 30 proc. savo pajamų. Senjorai maistui skiria net 37,4 proc. vartojimo išlaidų. PVM sumažinimas didintų gyventojų perkamąją galią ir skatintų vartojimą, tuo pačiu ir ekonomikos augimą, darbo vietų išsaugojimą. Žmonėms liktų daugiau pinigų teatrui, knygai, kelionėms. PVM lengvatinis tarifas būtiniausiems maisto produktams leistų laimėti konkurencinę kovą su atvežtine produkcija ir sumažinti „šešėlį“, ypač turgavietėse. Jose nepalanku prekiauti vietos augintojų pateiktais produktais, nes kaina iš karto „užauga“ 21 procentu.

Daugiavaikės šeimos nemokėtų pajamų mokesčių

Tokia mintis mūsų šalyje dabar skamba kaip iš fantastikos srities. Bet kai kuriose Europos valstybėse skatinant gimstamumą jau yra įgyvendintos panašios idėjos.

Todėl tėvams, auginantiems tris vaikus, siūlysiu iki 5 procentų sumažinti gyventojų pajamų mokestį. Vidutinį atlyginimą gaunantys abu tėvai per metus dėl to sutaupytų po daugiau nei 4000 eurų. Auginantiems daugiau nei tris vaikus GPM siūlysiu panaikinti.

Jei valstybė šeimos politiką laikytų viena iš svarbiausių krypčių, biudžete tikrai atsirastų lėšų iki 300–400 eurų padidinti vaiko pinigus. Mama, auginanti du vaikus,  gautų minimalią mėnesio algą. Ar jos triūsas,vertinant iš ateities pozicijų, tiek nevertas?

Negalime sau leisti susitaikyti su dramatiškai tirpstančiu gyventojų skaičiumi. Esame sparčiausiai nykstanti tauta pasaulyje. Gimstančių vaikų skaičius mūsų šalyje artėja prie gimstamumo rodiklių, Lietuvoje fiksuotų Antrojo pasaulinio karo metu. Jei norime bent jau sustabdyti šią kreivę, turime užtikrinti, kad šeimų gyvenimo lygis neblogėtų, kiek vaikų jie besusilauktų. O šiandien didelei daliai tėvų vaiko auginimas reiškia finansinius spąstus, kai smunka bendrosios pajamos ir padidėja išlaidos.

Žinoma, kad mūsų šeimos norėtų turėti daugiau vaikų, jos turi būti užtikrintos dėl daugelio dalykų: kad užteks vietų darželiuose, jie turės kur mokytis, gaus tinkamą išsilavinimą, sveikatos priežiūros paslaugas, mokysis ir gyvens saugioje, tvarkingoje aplinkoje.

Šeima – tai ne tik jaunimas. Tai ir vyresnės kartos žmonės, kurie taip pat susiduria su įvairiais sunkumais ir problemomis. Nusprendusieji pasirūpinti savo vyresniais tėvais susiduria su priežiūros, slaugos, socialinių paslaugų trūkumu, didžiulėmis vaistų kainomis.

Vaistai – ne tik didmiesčiuose ir ne vien turtingiems

Lietuvoje atlikti tyrimai rodė, kad gyventojai tarp sveikatos paslaugų daugiausiai išleidžia vaistams. Ką darytume, kad vaistai būtų labiau įperkami, o regionuose nebūtų uždarinėjamos vaistinės?

Praėjusios kadencijos metu mūsų priimti sprendimai dėl PVM mažinimo receptiniams nekompensuojamiems vaistams, didžiausios leistinos priemokos nustatymas, priemokų kompensavimas nepasiturintiems ir vyresnio amžiaus gyventojams leido reikšmingai sumažinti gyventojų išlaidas vaistams.

Viena iš priemonių, kuri gali būti įgyvendinta labai nesudėtingai, tai vaistų priemokų kompensavimo plėtra. Plėstume amžiaus grupę, kuriems receptiniai kompensuojamieji vaistai būtų išduodami be priemokos. Būtent vyresnio amžiaus žmonės Lietuvoje turi mažiausias pajamas ir jiems tokia pagalba būtina.

Kita labai svarbi priemonė, kurią bandėme įgyvendinti praėjusią kadenciją, tačiau nepavyko priimti sprendimo Seime, tai steigti ligoninių vaistines.

Šiandien absoliuti dauguma vaistinių priklauso stambiems tinklams, o pagrindinis jų savininkų tikslas – pelnas. Vaistininkystė nebelaikoma visuomenei būtina paslauga ir apie vaistinių uždarymą ar atidarymą sprendžiama vadovaujantis tik vienu kriterijumi: apsimoka ar neapsimoka. Dėl to, kad  „neapsimoka“, regionuose uždaromos mažos vaistinės, o miestuose nedideliame plote jų atidaroma po keliolika, tame pačiame prekybos centre veikia po kelias skirtingų tinklų vaistines.

Už visų jų išlaikymą susimoka pacientai. Vaistininkų bendruomenė jau taip pat nepakelia savininkų spaudimo pardavinėti tinklams naudingus maisto papildus ir net vaistus. Daug metų sudėtingas studijas krimtę vaistininkai verčiami būti tiesiog pardavėjais. Budinčių vaistinių taip pat nėra, nes neapsimoka.

Ligoninių vaistinės galėtų sukurti alternatyvą šiam beatodairiškam pelno siekimui ir padėtų užtikrinti, kad geriausią pasirinkimą pacientui norintys pasiūlyti, o ne didžiausią pelną tinklams norintys generuoti vaistininkai galėtų rasti deramą savo profesijai vietą.

Taip pat ieškosime būdų stabdyti nevaldomą vaistinių tinklų plėtrą. Tai nebeužtikrina didesnės konkurencijos, bet brangina vaistus ir prekes, kurios nėra kompensuojamos.

Kodėl reikalingas valstybinis bankas

Žmonės regionuose vis labiau susiduria su banko paslaugų prieinamumo problema, nes bankai uždarinėja skyrius mažesniuose miesteliuose. Trūksta bankų konkurencijos, kuri skatintų tobulinti ir atpiginti paslaugas. O jų įkainiai jau darosi dideli net tiems, kurie gyvena pasiturinčiai.

Komerciniai bankai vengia kredituoti smulkųjį verslą. Smulkaus ir vidutinio verslo kredito prieinamumas Lietuvoje – vienas mažiausių visoje ES.

 Dėl nedidelio gyventojų skaičiaus mūsų šalis nėra patraukli naujų užsienio kapitalo bankų atėjimui.

Šios priežastys lemia vėl kalbėti apie valstybinio banko Lietuvoje reikalingumą. Tai nebūtų joks išskirtinis sprendimas – ES šalyse veikia maždaug 30 valstybės valdomų bankų, tiesa, dalis jų yra įsteigti konkrečiam tikslui. Jie dažnai vadinami nacionaliniais plėtros bankais.

Valstybinio banko steigimo idėją dar praėjusią kadenciją paskatino tai, kad UAB ,,Investicijų ir verslo garantijos’’, Viešųjų investicijų plėtros agentūra ir ,,Žemės ūkio paskolų garantijų fondas’’ negali veikti efektyviai, kaip alternatyva komerciniams bankams – skatinti konkurenciją bankų sektoriuje ir švelninti anticiklinius ekonomikos svyravimus. Valstybinio plėtros banko įkūrimas galėtų mažinti nedidelio verslo kreditavimo trūkumą rinkoje. Svarbu ir tai, kad valstybinis bankas padėtų didinti finansinių paslaugų prieinamumą regionuose.

Nors valstybinis bankas galėtų vykdyti įvairias veiklas, svarbiausios jų būtų stabilumo užtikrinimas ir kapitalo apsaugojimas nuo jo išvedimo iš šalies kriziniu laikotarpiu, pelnas taip pat liktų šalyje. Būtent todėl valstybė turėtų turėti jei ne visą, tai bent kontrolinį jo akcijų paketą.

Visus šiuos pokyčius kartu su komanda esame pasiryžę įgyvendinti, jei pelnyčiau Jūsų pasitikėjimą.