Kūrybiškas duetas
Panevėžio rajone, Mikėnų gyvenvietėje, įsikūrę pensininkai Valerija ir Serapinas Martinoniai ne tik pina krepšius, bet ir jau apsitarę, ką sušilus pavasario orams, sodins ir sės žemės sklype, kad kuo rečiau tektų lankytis parduotuvėje.
Muges skaidrino dirbtinės gerberos
Nuvykę prekiauti į vieną Kaziuko mugę, Martinoniai pastebėjo, kad joje didžiulę paklausą turi dirbtinės gėlės.
Tada sumanė ir patys imtis jų gamybos. Modeliu pasirinko gerberas. Gamybai rinkosi karklo vyteles. Patyrę pynėjai žinojo ne tik jų gerąsias savybes, bet ir tai, kad yra 18 šio medžio porūšių. Jeigu jo kamienas trapus, bedrožiant toks subyrės. Be to, turi būti ir lankstus.
Iš vytelių Serapinas drožė gerberas, Valerija jas spalvino emulsiniais dažais. Parduoti pradžiai nuvežė apie 50 dirbtinių gėlių. Bemat prie jų nusidriekė pirkėjų eilutė. Dirbinius kaipmat išpirko.
Paskui visą rudenį intensyviai dirbo. Į Kaziuko mugę pristatė jau 5 tūkstančius. Prie palapinės, sužinojus, ką siūlo, ėmė būriuotis pirkėjai. Martinoniams teko samdytis porą žmonių, kad jie rištų į puokštes. Per tris mugės dienas panevėžiečiai viską išpardavė.
Žinoma, pasitaikė manančių, kad gerberų žiedai gaminti iš popieriaus, todėl į tokias numodavo ranka. Bet išgirdę, kad jie iš karklo vytelių, imdavo kitaip šnekėti ir skubėdavo įsigyti. Dažnas net nepatikėdavo, kad šios grožybės yra rankų darbo. Daugiau niekas tokių neturėdavo. Martinoniai vien su dirbtinėmis gėlėmis važinėjo į muges ar kitokias šventes apie 12–13 metų. Ir iš to neblogai gyveno.
Gelbėjo laki vaizduotė
Apie 40 metų S. Martinonis Panevėžyje dirbo vairuotoju. Ir nė karto nebuvo baustas už eismo taisyklių pažeidimą. Iširus statybinei organizacijai, ieškodamas darbo, užsuko pas pinančius iš karklo vytelių. Ten jo užklausė, ar turįs tokio amato patirties.
S. Martinonio tėvas, ganydamas kolūkio karves, pindavo bulvinius krepšius. Kaip tai daryti, buvo pamokęs sūnų. Gindami karves namo, abu jau nešdavosi po krepšį. Tuo metu buvo didžiulė jų paklausa, todėl čia pat juos ir nupirkdavo. O jaunajam pynėjui tebuvo apie 8–9 metus.
Įmonėje, kur tikėjosi įsidarbinti Serapinas, tuo metu pynė pakabinamus šviestuvus. Pirmąjį, asmeniškai jo, įvertino gerai. Netrukus naujokas sukūrė ir kitokio gaminio modelį. Mat turėjo puikią vaizduotę. Jo piešinius mokykloje vertindavo aukščiausiu balu. Jeigu per pamoką liepdavo nupiešti puoduką, tai tą daiktą jis sugebėdavo popieriuje perteikti dar ir keliems bendraklasiams. Už tokią „išmonę“ šie gaudavo penketus, nors mokytojas suprasdavo klastotę, ir visai klasei girdint pabrėždavo, kad tai nupiešė Martinonis.
Paaugę vaikai turėjo savo pareigas
S. Martinonis augo Breiviškių kaime netoli Karsakiškio. Senelis iš tėvo pusės, kurio neprisimena, buvo išvykęs užsidirbti į JAV. Grįžęs nusipirko keliolikos hektarų žemės sklypą. Serapino tėvai užaugino 8 sūnus ir 3 dukras. Paaugę visi jie žinojo, kuo privalo padėti tėvams, kitaip sakant, turėjo savo pareigas. Prinešti malkų buvo skirta Serapinui. Jeigu jų nebūdavo prie krosnies, pakakdavo tėvo žvilgsnio, kad sūnus autųsi batus ir lėktų į malkinę.
Pokaryje kažkas įskundė, norėdamas, kad Martinonių šeimą ištremtų į Sibirą. Bet tėvą užtarė ūkininkas, pas kurį jis tuo metu dirbo.
Netikėtai mirė tėvas. Vienai moteriai pasodinęs bulves ir ruošdamasis vykti namo, jau krovėsi maišus į arklinį vežimą, bet sukniubo.
Sutiko panašaus likimo moterį
Išsiskyręs su žmona, Serapinas prisiteisė auginti sūnų. Netoliese buvo mokykla, joje sūnui išpirkdavo pietus. Grįžęs iš darbo sūnų rasdavo žaidžiantį su kitais šeimyninio bendrabučio vaikais.
Atsitiktinė pažintis suvedė Serapiną su panašaus likimo moterimi Valerija. Ji irgi buvo išsiskyrusi, viena augino maždaug tokio pat amžiaus sūnų. Kurdama bendrą gyvenimą su Serapinu, ji stengėsi vienodai įtikti ir savo, ir jo sūnui.
Šiandien S. Martinonio sūnus Gintaras dirba Vilniuje, pasistatė namą, turi nedidelę statybos įmonę. Jo sūnus – jau studentas.
Valerijos Martinonienės sūnus Rolandas irgi turi nuosavą namą, gyvena Ukmergėje, yra savamokslis keramikas.
Tautodailininkas nėra kažkuo išsiskiriantis
V. Martinonienė megzti išmoko iš savo mamos. Pynimu iš vytelių sudomino kaimynė. Dirbdama namuose, pakankamą dėmesį galėjo skirti sūnui. Tuo metu pynėjai sugebėjo užsigarantuoti sau sotesnį pragyvenimą nei kiti. Valeriją, pynusią nuostabius dirbinius, į savo būrį pakvietė tautodailininkai.
Tačiau ji sako, jog nebėra tos veiklos, to gyvybingumo, kaip buvo Tautodailininkų sąjungos Panevėžio skyriui vadovaujant Vidui Mažuknai (jau miręs). Jis pažinojo kiekvieną kūrėją, pas jį užsukusį priimdavo kaip brangiausią ir itin laukiamą svečią. Šiandien to nėra.
Jeigu anksčiau prekiaujantiems tautodailės dirbiniais būdavo suteikiamos nuolaidos vietai ar šiaip kai kurios lengvatos, tai dabar to nebėra. Užtat mugėse ar šiaip renginiuose karaliauja kiniškų gaminių pardavėjai. Į tautodailininkų gretas nesiveržė ir Serapinas Martinonis, nors iš uosio drožė dailius kočėlus, šaukštus, šaukštelius, šakutes, druskines, cukrines.
Aplinkybės privertė rinktis gyvenimą provincijoje
S. Martinonis sugebėjo pasistatyti dviejų kambarių kooperatinį butą Panevėžyje. Tikėjosi turėti trijų kambarių, bet būtų tekę papildomai laukti apie 10 metų.
Tačiau mieste neturėjo tinkamų sąlygų pynimui. Kad galėtų nulupti žievę nuo karklo vytelių, jas turėdavo virinti didžiuliame katile kieme. Tėvui sūnus Gintaras patarė įsigyti sodybą kaime, taip išspręstų savo problemas.
Laikraštyje aptiko skelbimą, kad Mikėnuose parduodamas namas. Jo apžiūrėti S. Martinonis vyko kartu su kaip tik Panevėžyje tuo metu besisvečiavusiu sūnumi. Iš baltų plytų sovietiniais laikais statytas namas atrodė šiek tiek apšepęs, tačiau pasiremontavus, būtų tinkamas gyventi.
Vyriškus pertvarkos darbus atliko Serapinas, žmonai Valerijai patikėjo dažymą. Ūkiniame pastate įsirengė ne tik garažą, bet ir vietą automobiliui remontuoti. Dirbo žinodamas, kad taip nepadarys svetimos rankos. Dėdami įdėklą kamine, prakirto skylę. Šiek tiek ją užlopę, „meistrai“ skubėjo dingti. Jų paliktą broką turėjo šalinti Serapinas.
Geriausieji statybininkai išvyko uždarbiauti į užsienį. Iš likusiųjų, nors sakosi viską suprantantys ir viską sugebantys, tikrai menka nauda. Kai S. Martinonio sūnus Gintaras sugalvojo statytis ir pasikvietė rimtais statybininkais prisistačiusius vyrus, atsitiktinai iš jų pokalbio išgirdo, kaip ir nuo ko reikėtų pradėti. Tokių „ meistrų“ paslaugų iš karto atsisakė. Prisireikė S. Martinonui santechnikų pagalbos. Paskambino suprantantiems tokį darbą. Šie užsiprašė užmokesčio, kad plaukai ant galvos stojosi.
Martinonių namuose vyrauja vos ne ideali švara. Čia tvarkosi taip, kaip patiems atrodo geriau. Viskas daroma savo rankomis ir protu.
Yra už sveiką gyvenimo būdą
S. Martinonis, kadaise išgerdavęs su saiku, šiandien per šventes net šampano taurės nepakelia. Maždaug prieš 12 metų atsisakė ir rūkymo, nors prieš tai mėgo traukti dūmą. Sunkiai sekėsi mesti šį žalingą įprotį. Sužinojęs, jog išspręsti tokią problemą gali padėti gydytojas Kretingoje, išsiruošė pas jį. Į savo talpų automobilį susodino dar kelis vyrus, norinčius mesti rūkyti. Kelionė buvo sėkminga: akupunktūros metodu gydyti vyrai neberūko. Serapinas ilgus metus saugojo pusę pakelio cigarečių, šiemet ryžosi jį sunaikinti.
S. Martinonis – aistringas žvejys. Jis gali prasėdėti visą dieną prie vandens. Žvejyba jam – tikras malonumas. Išbandyti laimės vyksta prie Jotainių tvenkinio ar Truskavos vandens telkinio.
Mikėniškis – jautrios sielos žmogus. Turėjo kiemsargiuką Rembo. Eina žmogus gatve, jis neloja. Jeigu nors porą žingsnių kieman, sutinka kaip baisiausią priešą. Būdavo, išsivestą pasivaikščioti pašaukia Rembo vardu, tai išgirdę apsidairo, iš kur toks. Laikydami jį Martinoniai namo durų nerakindavo. Šuniui suteikė išskirtines sąlygas gyventi. Daržinės duryse išpjovė skylę, kad pro ją galėtų patekti į savo būdą. Kai veterinaras pasakė, kad Rembo nebepagydomas ir verčiau jį užmigdyti, Serapinas apsiverkė.
Tapę sodiečiais brangina laiką
Anksčiau Martinoniai pindavo krepšius vien iš karklo vytelių. Metams bėgant, pajuto nugaros skausmus. Iš jų dabar tik sulenkia pagrindą bulviniams ir malkoms nešti krepšiams, o jį apipina juostelėmis iš plastiko. Tokie krepšiai žymiai patvaresni negu iš vytelių. Turi jie paklausą kasdieniniam naudojimui. Parduoti vyksta į miestelių ir kaimų turgelius. Serapinas dėl kainos yra sukalbamas, dažnokai ją sumažina. Valerija nemėgsta besiderančiųjų, nes žino, kiek darbo reikia sudėti į gaminį. Ji išgyvena, kad tautodailės dirbiniai, kuriems pagaminti tikrai reikia įdėti daug rankų darbo ir išminties, tapo vos ne beverčiai.
Abu Martinoniai, kilę iš kaimo, grįžo prie savo šaknų. Jiems brangu tai, kas užauga pasisodinus ar pasisėjus. Vienais metais užderėjo tiek bulvių, kad siūlė kitiems veltui. Apie tai išgirdę gyvenantys Panevėžyje pageidavo, kad jų atvežtų į vietą. Iš kur toks nesupratingas požiūris į tai, kas išauginta Lietuvoje?
Kaip savo širdies skausmą mikėniškiai priima įvykius Ukrainoje. Valerija sako, kad jos brolis palaidotas šios valstybės žemėje. Atsiuntė nuotrauką su jo kapaviete. Brolis buvo jau atitarnavęs sovietinėje armijoje ir turėjo grįžti namo. Bet nuėjęs maudytis paskendo. Kas dabar žino, kaip iš tikrųjų buvo.
