L. Bujienė: „Geriausia medžioklės dalis – iki šūvio“

Nors lietuvių medžioklės deivė Medeina, tačiau didžioji dalis medžiotojų – vyrai. Moterys Lietuvoje sudaro tik 1,48 proc. visų medžioklės mėgėjų. Lietuvos policijos registre įrašyta 31 tūkst. asmenų, turinčių leidimus laikyti medžioklinį ginklą.

„Miškas man nesvetimas nuo vaikystės“, – tvirtina Pajūryje gyvenanti ir medžiotojų būreliui „Jūra“ priklausanti Loreta Bujienė. Daug metų ji dalyvavo orientaciniame sporte, nuo kurio ir prasidėjo laisvalaikis lauke. „Aktyvus treneris buvo, – prisimena pašnekovė, – daugelyje varžybų dalyvauta, daug keliauta…“

„Kiek save atsimenu, tiek kartų su tėčiu Telesforu Jomantu į mišką ėjau, niekada nelikdavau namie, – tvirtino moteris. – Kartą, kai tėtis nesivedė, graudžiai verkiau. Jis visada buvo už humanišką ir protingą medžioklę, mokė į pirmąjį einantį kanopinį gyvūną niekada nešauti, nes jų bandoms vadovauja patelės.“

Vėliau tėtis Loretą paragino laikyti egzaminą medžiotojo bilietui gauti. Iš pradžių ši vis atidėliojo, nes manė ir šiaip drauge su tėčiu į mišką galinti traukti. Tuomet šis retoriškai paklausė: „O kas tau šovinių nupirks, kai aš numirsiu?..“

Atkaklus raginimas davė vaisių. 1990 m. Loreta išlaikė egzaminą ir gavo medžiotojo bilietą. „Tuo metu medžiotojų moterų buvo labai mažai“, – prisimena pašnekovė.

L. Bujienei labai patinka varyminė medžioklė. Bujų šeima turi penkis grynaveislius medžioklinius šunis: tris lietuvių skalikus ir du šiurkščiaplaukius foksterjerus. Kiek atsimena pašnekovė, ir jos tėtis medžiodavęs su lietuvių skalikais ar jų mišrūnais.

„Jūros“  medžiotojų būrelio plotai ribojasi su Šilutės rajono miškais. 2002 m. varyminės medžioklės metu, Pajūrio „Jūros“ medžiotojų būrelio šunims perbėgus į Žemaičių Naumiesčio būrelio medžioklės plotus, trys jų buvo nušauti. „Tik žmogus, laikantis šunų, supras, kaip sunku netekti augintinio“, – su liūdesiu prisimena medžiotoja.

Taip pat dažnai po varyminės medžioklės šunys paklysta. Medžiotojai laukia jų grįžtančių po keletą ir daugiau valandų ar net parų. „Kiek naktų nemiegota ieškant šuns. Vienas į namus Pajūryje parėjo tik po keturių parų. Dažniausiai pasiklysta jauni šunys. Jie pasimeta sekdami pėdsakais“, – pasakojo pašnekovė.

„Jei nors viena iš dešimties medžioklių būna sėkminga, tai jau labai gerai“, – tvirtina Loreta, niekada nemedžiojanti „bet ko“. – Visada galvoju apie ateitį, juk dar ne vienerius metus norėsis medžioti. Todėl tą daryti reikia tik reguliuojant laukinių gyvūnų selekciją.

Pagal ragų struktūrą galima pasakyti apie gyvūno amžių ir sveikatos būklę, pagal įvairius ragų išsivystymo požymius galima net nustatyti, ar gyvūnas buvo sužeistas ir į kurią kūno vietą. Brandų gyvūną, tinkamą ir rekomenduojamą medžioti, galima nustatyti pagal kailio žilumą, galvos laikyseną. Šiuo metu niekas nebežiūri į medžioklę, kaip į barbarišką žudymą. Tai tapo kultūringu pomėgiu.“

Kiek L. Bujienė atsimena, 1994–1995 m. į papildomą gyvūnų šėrimą žiemą medžiotojai žiūrėjo atsainiai. Po sniegingų ir šaltų žiemų, pavasarį, būdavo randamos ištisos stirnų ir šernų šeimynos, kritusios iš bado. Šiuo metu medžiotojų būrelių nariai esant būtinybei šeria miško gyvūnus. Perkami šienainio, šieno rulonai, grūdai ir kitas pašaras. Pasitarę su girininkais, medžiotojai  kapoja, pjauna, prilenkia grioviuose augančius krūmus, nes dauguma kanopinių žvėrių žiemą maitinasi įvairių krūmų ir medžių šakomis. Šėryklose nustumdomas sniegas, kad stirnos ir šernai galėtų atsigulti. Pasak medžiotojos, gulėdamos ant sniego, stirnos sušąla, suserga plaučių uždegimu, tad būtinai turi gulėti ant žemės.

L. Bujienei yra tekę medžioti ir laukinius paukščius, bebrus. Ančių medžioklė prasideda nuo rugpjūčio penkioliktosios ir, kaip tvirtina medžiotoja, yra labai įdomi. Nušautas ir į vandenį įkritusias antis parneša šunys.

Medžioti bebrus dažnai prašo ūkininkai. Tiesa, tokio prašymo neseniai sulaukta net iš Šilalės Vlado Statkevičiaus kraštotyros muziejaus direktorės Sonetos Būdvytienės, mat bebrai užtvenkė ir užtvindė keletą plotų prie Dionizo Poškos Baublių muziejaus Bijotuose. Bebriena, pasak Loretos, labai vertinama, tačiau sumedžioti šį gyvūną esą labai sunku. Medžiotojų būreliai savo medžioklės plotuose reguliuoja jų skaičių. Kartais užtenka tik išardyti užtvanką ir bebrai patys pasitraukia iš konkrečios teritorijos.

Loreta kartu su vyru Kęstučiu Buja – Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Šilalės skyriaus valdybos pirmininku – kas dvejus metus organizuoja rajonines medžiotojų šventes. Jose šie dalyvauja kartu su šeimos nariais, vyksta sportinės varžybos, pasididžiuojama medžioklės trofėjais. Šešiolikmetis L. ir K. Bujų sūnus Kęstutis su tėveliais taip pat kartu jau traukia į mišką. Jis kol kas būna tik varovu, tačiau semiasi medžioklės paslapčių.