L. Dmitrijeva: „Absurdiška kovos su alkoholizmu strategija – alkoholį pakeisti vaistais“

Lietuvai minint Nepriklausomybės atkūrimo 25-metį, kai kurie Lietuvos politikai pradėjo nostalgiškai žiūrėti į tarybinius laikus – toks įspūdis susidaro klausantis jų pasisakymų ir stebint jų veiksmus. Ir, galbūt, viskas būtų gerai, juk gyvename demokratinėje valstybėje ir visi galime laisvai reikšti savo nuomonę. Visgi, kai tokių pasisakymų bei tam tikrų minčių išgirsti iš aukščiausių valstybės vadovų, tada, kaip pasakė viena mano kolegė, minčių kyla įvairių.

Aš kalbu apie pasiūlymą priverstinai gydyti priklausomybę nuo alkoholio turinčius asmenis Jeigu jam bus pritarta, toks sprendimas suluošins ne vieną gyvenimą, o visą Lietuvos ne vienerius metus kurtą kovos su alkoholizmu sistemą nublokš šviesmečiais į praeitį.

Alkoholio upės skandina likimus

Lietuva skęsta alkoholio upėse. Skęsta vaikai ir jaunimas, suaugusieji ir pensininkai. Skęsta ne vienerius metus. Šiandien pagal alkoholio suvartojimą esame 3 valstybė pasaulyje, todėl buvo tik laiko klausimas, kada įvyks Kražių žudynės arba įvykiai Kėdainiuose (esu tikra, kad alkoholis čia suvaidino lemiamą vaidmenį). Tam, kad šie įvykiai nepasikartotų ateityje, kai kas prašo Dievo pagalbos, tačiau, norint pažaboti besaikį alkoholio vartojimą, Dievas mums nepadės, padėti sau galime tik mes patys ir jau dabar turime imtis ryžtingų veiksmų.

Turėdami gana ribotas finansines galimybes kovoti su alkoholizmu ir narkomanija, turime gerai apsvarstyti, ką turime daryti, kad pasiektume geriausią rezultatą. Būtent čia ir slypi didžiausia problema.

Po visą Lietuvą sukrėtusių skaudžių įvykių lyg iš gausybės rago pasipylė siūlymai pažaboti alkoholio vartojimą. Politikai tarpusavyje pradėjo rungtyniauti, kas greičiau pateiks kuo įmantresnį siūlymą. Tačiau mažai kas suvokė paprastą tiesą, kad vienos universalios priemonės alkoholizmo problemai išspręsti nėra ir tai patvirtina tarptautinė patirtis. Kovai su alkoholizmu būtinas priemonių kompleksas, pradedant nuo švietimo ir baigiant alkoholio prieinamumo ribojimu. Todėl staigiai atrastas būdas priverstinai gydyti alkoholizmą, pristatomas kaip panacėja nuo visų bėdų, atrodo absurdiškai.

Priverstinis gydymas – žmonių luošinimas

Pažiūrėkime, kokią dovanėlę mums paruošė staiga praregėjusi ir tautą blaivinti susiruošusi Sveikatos apsaugos ministerija. Pagal ministerijos paruoštą Narkologinės priežiūros įstatymo pakeitimo projektą, priverstinis gydymas turėtų būti taikomas pirmiausia tiems, kurie nuolat ne mažiau nei mėnesį naudoja alkoholį bei kurie daro žalą psichiškai ar fiziškai smurtaudami prieš artimuosius ir šeimos narius. Projektu siekiama sudaryti prielaidas esant atitinkamoms sąlygoms priverstinai hospitalizuoti ne tik narkologinius ligonius, bet ir asmenis, kuriems įtariamas alkoholizmas.

O dabar pagalvokite, kas ir kokiu būdu nustatys, kad asmuo geria ne mažiau nei mėnesį ir kelia grėsmę aplinkiniams arba, kas skamba dar absurdiškiau, kas ir kaip išsiaiškins, kad asmeniui įtariamas alkoholizmas. O ką kalbėti apie tai, kad ministerijos paruoštomis pataisomis siekiama pradėti priverstinai gydyti bet kokio amžiaus asmenis, kurie gali net nebūti alkoholikais. Maža to, projekto rengėjai net nepasivargino pateikti tikslios priverstinio alkoholizmo gydymo formuluotės. Vien šie faktai sudaro tiek daug galimybių piktnaudžiavimui ir neteisingoms interpretacijoms, jog apie kitus šio projekto aspektus net neverta kalbėti.

O dabar pats svarbiausias dalykas apie kurį kol kas priverstinio gydymo sumanytojai linkę nutylėti. Ir visai nenuostabu kodėl. Kas gi turės vykdyti priverstinį gydymą nuo alkoholizmo? Šiuo metu savo noru nuo alkoholizmo nusprendę gydytis žmonės gali pasirinkti vieną iš penkių priklausomybės ligų centrų, kuriame galima gauti kompleksinį kvalifikuotą gydymą, nežalojantį pacientų psichikos. Tačiau priverstinio gydymo atveju priklausomybės ligų centrai netinka, nes negali užtikrinti absoliučios pacientų kontrolės ir garantuoti jų nuolatinio buvimo gydymo įstaigos teritorijoje. O tai reiškia, kad priverstinai gydomi alkoholikai turės būti gydomi psichiatrinėse ligoninėse. Kitaip tariant, priverstinio gydymo nuo alkoholizmo šalininkai nori atpratinti alkoholikus nuo alkoholio ir padaryti juos priklausomus nuo vaistų. Kam ir kodėl tai gali būti naudinga, galite sau atsakyti patys.

Maža to, kartą pakliuvę į psichiatrinę ligoninę, žmonės bus įrašomi į psichiatrinę įskaitą, o tai reiškia, kad po tokio gydymo jie paklius po padidinamuoju stiklu ir susidurs su apribojimais, kurie stipriai apsunkins jų tolimesnį gyvenimą, ypač kalbant apie jaunus žmones.

Stipri motyvacija – geriausias vaistas

Tad ką gi reikia daryti, kad alkoholizmo gydymas būtų efektyvus? Atsakymas paprastas – motyvuoti žmones gydytis. Juk prievarta niekam dar neatnešė naudos, o ir jokia statistika nepatvirtino, kad priverstinis gydymas yra veiksmingas.

Viena iš tokių motyvuojančių priemonių jau yra užregistruota Seime. Dar 2014 m. esu užregistravusi Baudžiamojo kodekso pataisą, kuria siūloma asmenis, padariusius baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų, nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, ir kurių nusikalstama veika susijusi su asmens priklausomybe, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, jei jie įsipareigoja gydytis nuo alkoholizmo, narkomanijos ar toksikomanijos. Nors šis mano pasiūlymas patiko ne visiems Seimo nariams ir praėjus pusantrų metų jis vis dar nėra priimtas, jo pagrindinis tikslas yra labai paprastas – motyvuoti žmones suvokti savo padėties sudėtingumą ir pradėti savanoriškai gydytis.

Žinoma, rimtesnius nusikaltimus padariusiems asmenims suteikti tokios galimybės mes negalime, todėl būtina priminti, jog Lietuvos Respublikos teisės aktuose jau yra numatyta priverstinio alkoholizmo gydymo galimybė, tačiau tam būtinas teismo sprendimas ir ši priemonė, kaip jai ir dera, yra taikoma išimtinais atvejais.

Natūraliai kyla klausimas: o kaip su tais alkoholikais, kurie nenusikalto, tačiau gali kelti potencialią grėsmę aplinkiniams? Kaip motyvuoti gydytis juos? Atsakymas irgi yra – per psichologinės pagalbos tinklą, kurį būtina pagaliau tinkamai sutvarkyti ir teisiškai reglamentuoti psichologų statusą.

Lietuvoje yra ne vienas sėkmingai veikiančių ir savo tikslą pasiekusių programų pavyzdys: „Moterys prieš smurtą“ arba patyčių prevencijos programos. Šie projektai neprievartinėmis priemonėmis sugebėjo pradėti būtinus pokyčius mūsų visuomenėje, tad kodėl kalbėdami apie tokią ligą kaip alkoholizmas, turime imtis kraštutinių priemonių ir siekti grąžinti Lietuvos visuomenę į tarybinius laikus. Privalome gelbėti su problemomis susiduriančius žmones, o ne izoliuoti juos nuo visuomenės. Tai yra klaidingas kelias vedantis į niekur.

Padėkime Lietuvos gavrošams

Noriu atskleisti vieną paslaptį, kurios, galbūt, daugiau iš nieko neišgirsite: ne viskas mūsų šalyje yra taip blogai, kaip gali atrodyti. Lietuvoje yra padėta gera pradžia alkoholizmo ir kitų priklausomybės ligų gydymui. Nors pastoviai susiduriama su finansavimo trūkumu, padaryta nemažai teigiamų žingsnių. Suprantant, kad alkoholizmas yra rimta liga, padėti pagrindai alkoholizmo prevencijai, neblogai sutvarkyta gydymo nuo alkoholizmo sistema, taip pat veikia reabilitacijos paslaugų tinklas. Tačiau visa sistema – dar nebaigta.

Praktikoje procesas vyksta taip: nuo alkoholizmo gydytis nusprendęs asmuo kreipiasi į gydymo įstaigą, kur jį detoksikuoja bei suteikia visą būtiną medicininę ir psichologinę pagalbą, po gydymosi jis turi galimybę važiuoti į reabilitacijos bendruomenę (kurių kūrimui valstybė jau išleido beveik 9 mln. eurų), ten jis gali išbūti iki metų arba jungtis prie anoniminių alkoholikų grupių. Šių programų tikslas – padėti alkoholikams išmokti gyventi iš naujo. Tačiau didžiausias šios sistemos trūkumas – neišvystyta išsigydžiusių alkoholikų ir narkomanų reintegracijos į visuomenę sistema. Todėl čia turime sutelkti visą savo dėmesį.

Po sausio 13-osios minėjimo viešojoje erdvėje buvo plačiai aptarinėjama Tomo Karpavičiaus-Gavrošo gyvenimo istorija. Visą gyvenimą kovojęs su vidiniais demonais ir siekęs išsivaduoti iš priklausomybių liūno, vaikinas šią kovą pralaimėjo ir gyvenimą baigė „Lukiškių aikštėje, viešajame tualete […] Įtariamas perdozavimas“. Pasakysiu atvirai – šio jaunuolio tragiško likimo priežastis – Lietuvos valdžios delsimas. Jeigu šalyje būtų sukurtas tinkamas alkoholikų ir narkomanų reintegracijos į visuomenę tinklas, vaikino likimas būtų susiklostęs kitaip.

Reziumuodama norėčiau pasakyti mūsų valstybės vadovams: nesiblaškykite ir nesiekite vienadienio populiarumo. Priverstinis alkoholikų gydymas neišspręs mūsų visuomenės problemų, o tik dar labiau ją supriešins. Pradėkime motyvuoti žmones, kad šie patys darytų pokyčius savo gyvenime. Taip pat privalome padėti ir palaikyti tuos, kurie tokį kelią jau pasirinko.

Paklauskime savęs, ar mes pasirengę kovoti su šia problema ir ar išdrįsime pagaliau garsiai įvardyti, kad alkoholizmas – rimčiausia mūsų visuomenės bėda. Ar išdrįs mūsų verslininkai taip pat prisiimti dalį socialinės atsakomybės už procesus, vykstančius mūsų visuomenėje? Turime prisiminti, kad pinigų epocha neturi užtemdyti žmogiškųjų vertybių, todėl labai norėtųsi, jog ir verslininkai ne tik žiūrėrų į šią problemą per pajamų prizmę, bet taip pat prisidėtų prie jos sprendimo.

O Sveikatos apsaugos ministerijos vadovų asmeniškai noriu paprašyti: užuot pigiai politikavę ir tuščiažodžiavę, atsiųskite pagaliau programos „Dėl valstybinės 2015–2025 m. Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės ir vartojimo prevencijos“ projektą, kurio nesugebate tinkamai paruošti nuo 2014 m. gruodžio mėnesio. Ir tada su alkoholizmu mūsų valstybė pradės kovoti ne žodžiais, o realiais darbais.