L.Vilimienė: „Jei lydės sėkmė, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro rekonstrukcija bus baigta per tris metus“

„Klaipėda nėra niekuo prastesnė už sostinę. Remiantis europine patirtimi teatrai įvairiausiomis formomis puikiai gyvuoja įvairiausiuose miestuose. Tai kur tu esi – nėra problema“, – sako prieš keletą dienų Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui pradėjusi vadovauti direktorė Laima Vilimienė.

Apie Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro perspektyvas, vilnietę atvykti į pajūrį suviliojusią Klaipėdos miesto mėlynojo proveržio strategiją kalbamės L.Vilimiene.

–Kokią teatro viziją pristatėte atrankos komisijai?

-Komisijai pateikiau išsamią beveik trisdešimties lapų programą, tad dabar sunku tai nusakyti vienu sakiniu, bet pabandysiu…

Mano sudaryta programa atliepia visus Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro gyvenimo aspektus. Teatras turėtų tapti įdomia, modernia kultūrine institucija. Svarbiausia, kad tai būtų ne tik įdomi europinė institucija, bet ir taptų Klaipėdos miestui, regionui, visoms Lietuvos bendruomenėms reikalinga institucija.

Sudaryta programa susigrupavo į keturias strategines programas. Pirmoji strateginė tema – tai „Nacionalinė ir tarptautinė scena“, kurioje kalbama apie repertuarą ir jo formavimą, kultūrines partnerystes. Norėčiau, kad turėtume gražių partnerysčių ne tik nacionaliniu, bet ir tarptautiniu mastu.

Antra mano strateginė tema – „Tvari bendruomenė“. Joje kalbama apie publikos plėtrą, apie teatrą supančią bendruomenę. Ji atrėpia rinkodarinius procesus, kurių rezultatas vadinamas „šeimos formavimu“. „Šeimą“ būtina auginti.

Trečia tema – „Subalansuotas biudžetas“. Tai vadinu kone teatro „piramidės“ pagrindu. Jei teatro „piramidės“ viršuje – repertuaras, menas, kokybė, žiūrovas, tai ir biudžeto subalansavimas – pagrindas – labai svarbu.

Ketvirtoji strateginė tema – „Naujas teatras“: ne tik teatro renovacija, jo statymas, bet ir naujos teatro tapatybės kūrimas. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras bus kuriamas ne tik iš išorės, bet ir iš vidaus.

-Kas ties sėkmės kriterijai?

-Strateginės temos rezonuoja su tiesiog privalomais sėkmės kriterijais arba „banginiais“, kurių turėtų laikytis kiekviena ne pelno siekianti kultūrinė institucija siekianti tapti sėkminga. Vienas „banginis“ – meninė kokybė arba repertuaras, kuris vyksta dviem kryptimis, t.y. leidžia auginti ne tik žiūrovus, bet ir atlikėjus. Antrasis „banginis“ – publikos plėtra. Meno poreikis savaime neatsiranda: reikia ilgai ir nuosekliai dirbti norint jį išugdyti žmoguje, o vėliau – jį patenkinti. Teatras, kaip ir bet kuri kita kultūros institucija, turi atiduoti daug jėgų dirbdama šioje srityje, o rezultatas ateina tik po mažiausiai penkerių metų. Bet jei nedarysi to dabar, po penkerių metų bus visiška duobė…

„Banginiu“  arba labai svarbiu kriterijumi galima vadinti tą patį subalansuotą biudžetą. Biudžeto paskirtis kaip ir visur: kuo daugiau uždirbama, tuo daugiau išleidžiama. Svarbu, kad biudžetas būtų planingai skirstomas, tikslingai išleidžiamas, o svarbiausia „auginamas“. Kalbame ne apie pelną, nes esame ne pelno siekianti organizacija. Natūralu, kad kuo turėsi didesnį biudžetą tuo labiau galėsi plėstis, tobulėti kokybės prasme.

Šią sėkmės formulę radau seniai, dariau šios srities tyrimus, o galiausiai per daugelį metų praktikos išbandžiau ir įtvirtinau savo darbe. Ir galiu užtikrinti, jog tai veikia ir pasitvirtina.

-Kodėl nedalyvavote pirmame teatro vadovo konkurse?

-Tuo metu apie tai dar negalvojau, nes turėjau daug darbų, įsipareigojimų…

Nors sakoma, kad nieko gyvenime atsitiktinio nebūna, bet mane kone atsitiktinai pradėjo pasiekti atitinkama informacija apie Klaipėdą ir aš tuo susidomėjau. Mane sužavėjo Klaipėdos miesto mėlynojo proveržio strategija. Tai buvo pirmas mane sudominęs dokumentas, o vėliau ėmiau godžiai tai skaityti, domėtis, o tikslinė informacija mane pasiekdavo tarsi netyčia (juokiasi). Galvojau, generavau ir šioje srityje pamačiau didžiules galimybes: kad Klaipėdos miesto savivaldybė, Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras bei Lietuvos muzikos ir teatro akademija gali veikti kartu kaip partneriai.

Lietuvos muzikos ir teatro akademija nuo rudens vėl pradeda aktyviau veikti Klaipėdoje: būtina pritraukti jaunus talentingus žmones į Klaipėdą pasiūlant jiems naudingas, įdomias mokymosi programas uostamiestyje, o baigus studijas – darbą teatre.

-Kaip vertinate Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro repertuarą? Kokia kryptimi planuojate keisti, formuoti ateityje? Kokius paskutinius teatro pastatymus teko pamatyti?

-Klaipėdoje leidžiu vasaras, tad visada lankydavausi festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ renginiuose. Mačiau daug festivalio pastatymų, žinau teatro tendencijas…

Radikalių teatro repertuaro pokyčių nebus, nes repertuaras planuojamas iš anksto ir artimiausiam laikui jau sudėliotas. Svarbiausia, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro tendencijos atitinka mano viziją. Šalia jau esamų, atsiras ir daug naujų veiklų. Planuoju vystyti kūrybines partnerystes, koprodiusavimą: tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu. Stebiu ir žinau tarptautinę rinką. Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras ilgą laiką yra „Opera Europa“ asociacijos narys. Sieksiu, kad ir Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras taptų šios asociacijos nariu. Tai atveria ne tik didžiulį reikiamos informacijos srautą, pasidalinimo patirtimi galimybes, bet ir kompetencijų tobulinimą tiek kūrėjams, tiek kultūros vadybai.

Sieksiu, kad teatro repertuaras būtų įvairus bei skirtas visoms amžiaus grupėms. Publikos plėtrai bus skiriama ypač daug dėmesio, tad žiūrovų ieškosime net tarp kūdikių iki trejų metų amžiaus tarpsnyje… Tai sėkmingai daro bei net Operos ir baleto teatre išbandė estai. Susidomėjimas buvo didžiulis, poveikis labai geras, o priemonės gana paprastos, nereikalaujančios didelių investicijų.

Kita grupė – vaikai. Šios srities pastatymų yra, bet jų reikia nuolat. Labai svarbi žiūrovų grupė, kurią sunkiausia „patraukti“ – paaugliai. Teks sugalvoti repertuarą ir jiems.

Tada jau „rimtieji“ veikalai suaugusiems. Čia tikiuosi daugiau kamerinių pastatymų, kurie keliaus į regionus, turės edukacinę mintį ir misiją. Kita dar mažai Europoje išpopuliarinta, į Lietuvą dar tik ateinanti – edukacinė veikla. Visa Europa susirūpinusi kaip žiūrovus grąžinti į teatrų sales. Beje, Europoje pastebima ir problema, kurios mūsų šalyje dar nėra, žiūrovas sensta. Teatro menui jaunas žiūrovas tampa vis sunkiau pasiekiamas: negali tiesiog jį paimti už rankos ir atsivesti (juokiasi).

Jaunimą ar dar nepažengusius žiūrovus planuojame vilioti „sumažintais“ veikalais, pvz. spektaklis sutrumpinamas bei dieną pristatomas teatro salėje visiems pageidaujantiems su specialiu, kad ir režisieriaus, įžanginiu žodžiu. Tai jau išbandėme sostinėje. Satelitinė, iki 45 minučių sutrumpinta spektaklio reziumė su paaiškinimu, pristatymu – tampa patraukli jaunimui. Tokius spektaklių trumpinius galima rodyti bet kokiose erdvėse: net gatvėse, aikštėse, bet Lietuvoje tai sunkiau įgyvendinti dėl permainingų oro sąlygų.

-Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro rekonstrukcija: kiek laiko tai truks ir nuo ko priklausys, kad tai įvyktų kuo greičiau?

-Aš planuoju, kad teatro rekonstrukcija bus baigta per tris metus.

Nuo ko priklausys? Juokaudama galiu pasakyti, jog svarbiausias faktorius – sėkmė. Viskas priklausys nuo sklandaus darbo, nuo savalaikio pažadėto finansavimo… Ir kad neištiktų joks force majeure: pvz. Klaipėdos dramos teatro rekonstrukciją sulėtino pasaulinė ekonominė krizė.

-Kviestiniai atlikėjai iš Lietuvos ir užsienio: ar galime to tikėtis Klaipėdoje, ar to mums reikia?

-Būtina maksimaliai išnaudoti tai ką turime Klaipėdoje, o vėliau jau ieškoti visiems priimtino balanso tarp atvykstančių bei vietinių kūrėjų. Nė vienas pasaulio teatras neapsieina be kviestinių atlikėjų, nes dažnas pastatymas reikalauja išskirtinių balsų ar išskirtinių šokėjų.

-Ar jau susipažinote su teatro kolektyvu?

-Su visu kolektyvu dar nepavyko susipažinti: viskas vyksta palaipsniui. Lankiausi baleto „Graikas Zorba“ premjeroje, tad pamačiau teatro baleto trupę, išgirdau chorą, orkestrą. Deja, pasikalbėti su visais dar nespėjome. Pokalbiai su teatro padalinių vadovais dar tik prasideda. Analizuoju krūvą įvairiausių dokumentų.

-Ar turite konkrečių planų dėl permainų administracijoje, meno kolektyve?

-Tikrai ne. Vis dar analizuoju ką turime, ko trūksta. Noriu išklausyti žmones. Niekada nebuvau autokratas ar vienvaldis sprendėjas… Tik bendraujant su žmonėmis galimi pokyčiai vėlesnėje perspektyvoje.

-Kaip į teatrą pritraukti lėšų? Gal yra neišnaudotų galimybių šioje srityje?

-Viena iš neišnaudotų galimybių – lėšų rinkimo programos. Mūsų laukia didžiulis darbas, nes jų dar nėra ir jas teks kurti. Bet mažais žingsneliais į priekį – viskas įmanoma.

Kita galimybė – antrus metus veikianti Nacionalinė programa, kuri orientuota į menines programas, lėšų pritraukimą jų kūrimui.

Būtina suprasti, kad kuo ambicingesnė programa – tuo didesnės galimybės pritraukti daugiau lėšų.

-Filosofinis klausimas: kada menininkai gali tikėtis didesnių atlyginimų?

-Mano planuose ši siekiamybė visada labai svarbi. Negaliu atsakyti kada, nes tai įpareigoja… Pažadu, jog dėsiu daug pastangų, jog tai įvyktų.

Kaip lėšos ateis, kitas klausimas. Teatro lėšų šaltinis – ne tik valstybės dotacijos, kurių gal niekada nepakaks. Yra ir teatro pajamos už renginius, kurios potencialiai gali tapti priedais darbuotojų atlyginimams.

-Kiek teatro klestėjimui svarbus kolektyvo indėlis?

-Labai svarbus. Teatro klestėjimas, o ypač teatro žinios skleidimas, komunikavimas – priklausomas nuo kiekvieno jo darbuotojo. Visi turėtų „sirgti“ bendra idėja, o svarbiausia pajusti sąryšį tarp įdėto darbo ir rezultato.

Turiu daug vadybinio darbo idėjų, kurias stengsiuosi pamažu įgyvendinti: kad kiekvienas teatro darbuotojas žinotų kokių rezultatų turime pasiekti. Tada kiekvienas pajus savo indėlį: gerą arba nelabai gerą…

-Ar svarbi vidinė kolektyvo komunikacija ar tiesiog „meilė kolegai“?

-Taip pat labai svarbu. Pritaikysime visus įmanomus būdus, kad santykiai taptų šilti. Pradėti reikia nuo aiškesnės komunikacijos: kad visi žinotų kas vyksta teatre ir kaip mums sekasi… Turiu daug planų ką ir kaip padaryti.

-Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje dėstėte keletą dalykų: tarp jų meno vadybos įvadas (muzika), muzikos verslo pagrindai, muzikos vadyba, muzikos organizacijų valdymas, muzikos atlikėjų vadyba. Ar menui reikia vadybos? Ar muzika, šokio menas gali tapti verslu nesumenkinant sukuriamo produkto meninės vertės?

-Vadyba menui šiais laikais tiesiog privaloma. Be to neįmanoma gyvuoti.

Svarbu mokėti tai daryti. Lietuvoje, deja, dėl rinkos mažumo, tuo dažniausiai užsiima patys atlikėjai. Bet geresnių rezultatų, mano manymu, galima pasiekti tai patikėjus profesionaliam meno vadybininkui.

Apie tai daug kalbėjome, diskutavome su studentais. Matau gerėjančias pastarųjų penkerių metų tendencijas šioje srityje – meno vadyba atsiranda ir vis labiau įsitvirtina mūsų šalies rinkoje. Ateina vis daugiau profesionalių, aktyviai dirbančių meno vadybininkų.

Tai paranku ir menininkams. Juk jei tu turi patikimą, profesionalų meno vadybininką, gali pilnai atsiduoti kūrybai ir tobulėjimui profesinėje srityje. Kuo labiau tobulėsi – tuo labiau kils tavo vertė, o visais kitais dalykais pasirūpins vadyba.

Gali turėti genialų kūrinį ir ne mažiau genialų atlikėją, bet jei nebus žiūrovų, niekas apie tave ir nesužinos…

– Esate Lietuvos kompozitorių sąjungos narė…

-Nuo 2002 m. esu Lietuvos kompozitorių sąjungos narė kaip muzikologė. Tuo metu pakankamai aktyviai rašiau muzikologinius kritinius straipsnius. Vėliau labiau „nukrypau“ į vadybą bei ėmiau daugiau rašyti  vadybinėmis temomis.

-2005 m. buvote žurnalo „Bravissimo“ steigimo iniciatorė, koncepcijos formuotoja,  žurnalo redakcinės kolegijos pirmininkė. Nuo 2006 m. kasmet organizavote Tarptautinius muzikos kritikų seminarus Vilniuje. Gal turite leidybinių ar šviečiamųjų planų ir Klaipėdoje?

-Tikrai taip, jei tik kortos klostysis palankiai (juokiasi)… Šią sritį išmanau puikiai.

Kodėl atsirado žurnalas „Bravissimo“? Europoje kiekvienas save gerbiantis teatras turi vienokį ar kitokį leidinį pasirodantį skirtingu dažnumu.

Tarptautinio muzikos kritikų seminaro pernai Vilniuje jau nebebuvo… Jis gimė atsižvelgus į tai, kad Lietuvoje labai trūksta muzikos kritikų, ypač operos, baleto, šokio spektaklių ar tiesiog muzikinio teatro kritikų. Jau nebepakanka laukti kol juos paruoš atitinkamos institucijos – būtina įdėti pastangų pačiam: prusinti, kviesti, skatinti.

-Kur gyvensite Vilniuje ar Klaipėdoje? Kaip į jūsų karjeros posūkius žiūri šeima?

-Aš jau gyvenu Klaipėdoje. Visi klausia kaip tai sutiko mano šeima. Labai gerai ir paprastai.

Mano situacija labai dėkinga: vaikai užaugo ir jau senokai išėjo iš namų. Dukra studijuoja užsienyje, tad mūsų šeima jau turi bendravimo virtualiu būdu patirties. Vyras šiuo metu lieka Vilniuje, bet tame nieko blogo: mes abu labai mobilios asmenybės (juokiasi). Vilnių ir Klaipėdą skiria tik trys valandos automobiliu.

-Ar jūsų planams netrukdys tai, kad dirbsite ne sostinėje, o Klaipėdoje?

-Klaipėda tikrai nėra niekuo prastesnė už sostinę. Remiantis europine patirtimi teatrai įvairiausiomis formomis puikiai gyvuoja įvairiausiuose miestuose. Tai kur tu esi nėra problema. Aišku, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras turi „nacionalinio“ teatro statusą ir tai situaciją palengvina…

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras visada gali surasti savo nišą bei tapti unikaliu ir išskirtiniu. Ir turi daug perspektyvų.

Kalbino Žaneta Skersytė