Laikinojo atokvėpio tarnyba palengvintų neįgaliųjų ir jų šeimų dalią
Trečiadienį Klaipėdos rajono savivaldybėje įvyko pasitarimas „Laikinojo atokvėpio tarnybos kūrimo inicijavimas. Ar mes pasiruošę?“. Ją inicijavo Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Viltis“ asociacija, vienijanti 11 tūkstančių neįgaliųjų ir jų artimųjų ir Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius.
Pasitarime dalyvavo „Vilties“ asociacijos vadovė, UNICEF Nacionalinio komiteto narė, Inclusion Europe tarybos narė Dana Migaliova, socialinių programų koordinatorė Gitana Kuzmaitė, teisininkas Aidas Makštutis, sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Gargždų viltis“ pirmininkė Rekvita Bagdonienė ir šios bendrijos narės neįgaliųjų mamos, rajone veikiančių socialines paslaugas teikiančių įstaigų vadovai, seniūnijų socialiniai darbuotojai, Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Ligita Liutikienė, Socialinės paramos skyriaus specialistai, Savivaldybės tarybos narė, dirbanti Sveikatos apsaugos ir socialinės rūpybos komitete, Dalija Šeporaitienė.
Pernai LR socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė pasirašė įsakymą „Dėl perėjimo nuo institucinės globos prie šeimoje ir bendruomenėje teikiamų paslaugų neįgaliesiems ir likusiems be tėvų globos vaikams 2014–2020 m. veiksmų plano patvirtinimo“. Planas parengtas atsižvelgiant į Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvenciją ir kitus tarptautinius teisės aktus, kuriuos yra ratifikavusi Lietuvos valstybė. „Visas pasaulis pasuko šiuo keliu. Didelėse institucijose, kuriose gyvena daugiau kaip 20 žmonių, susiklosto institucinė kultūra ir užprogramuoti įvairūs pažeidimai. Be to, bendruomeninės paslaugos yra viena iš prevencijos formų žmogaus teisių pažeidimams. Geriausia paslaugas neįgaliajam teikti namuose arba nedidelėje tarnyboje, kuri neprimintų įstaigos, o būtų įrengta patogiai gyventi. Reikėtų atsižvelgti ir į tai, kad paslaugas namuose teikti yra pigiau, negu institucijose“, – kalbėjo D. Migaliova. Pasak jos, tokiu principu dirbama Islandijoje, Švedijoje, Didžiojoje Britanijoje, Airijoje, Prancūzijoje. Tiesa, didelės socialines paslaugas teikiančios įstaigos priešinasi perėjimui prie paslaugų teikimo bendruomenėse, tačiau, pasak teisininko A. Makštučio, teisinė bazė jau yra sutvarkyta, priimti reikalingi teisės aktai. „Reikia tik politinės valios ir išspręsti paslaugos apmokėjimo klausimus“, – sakė asociacijos vadovė.
Kas gi yra Laikinojo atokvėpio tarnyba? Pavyzdžiui, Islandijoje, tokia tarnyba įkurta gyvenamajame miesto kvartale viename iš kotedžų. Jaukūs kambariai įrengti kaip namai ir tik atidžiau pažvelgęs pamatai, kad buitis yra puikiai pritaikyta neįgaliesiems. Savo šeimos narius, kuriems būtina priežiūra visą parą, islandai ramiai palieka šiuose namuose. Ir ne tik tuomet, kai yra būtinybė, pavyzdžiui, mamai prireikia gultis į ligoninę. Neįgalusis čia praleidžia laiką, kai namiškiai vyksta atostogų ir negali jo drauge vežtis. Laikinojo atokvėpio tarnyboje jam suteikiamos visos reikalingos paslaugos 24 valandas per parą. Žinoma, tas pačias paslaugas negalią turintis asmuo gali gauti ir savo namuose. „Prieš metus teko viešėti Islandijoje, domėtis, kaip ten gyvena neįgalieji. Jie ne tik turi galimybę naudotis įvairiausiomis paslaugomis, kurios palengvina gyvenimą šeimai, bet ir yra puikiai integruojami į visuomenę nuo mažų dienų. Teko sutikti imigrantų iš Lenkijos ir Didžiosios Britanijos – šeimos išvyko gyventi į Islandiją tik dėl savo neįgalių vaikų, kuriems ten skiriamas ypatingas dėmesys. Kuo sunkesnės negalios vaikas, tuo labiau jis yra prižiūrimas ir jam skiriama didesnė pagalba. Taip pat neapleidžiama šeima – yra numatytos priemonės, pagal kurias pagalba skiriama tėvams, broliams, seserims“, – pasakojo D. Migaliova.
Norint įsteigti Laikino atokvėpio tarnybą, kaip jau buvo paminėta, pirmiausiai turėtų apsispręsti Savivaldybės politikai. Vienas iš svarbiausių – finansavimo klausimas. Ši paslauga galėtų būti apmokama iš Savivaldybės biudžeto lėšų, Valstybės dotacijos ir neįgaliojo įmokos. Toliau reikėtų pritaikyti būstą, numatyti transportą, surinkti specialistų komandą, kuri galėtų dirbti lanksčiu darbo grafiku. Tarnybos sąnaudas sudarytų darbuotojų darbo užmokestis su mokesčiais, transporto išlaidos, mokesčiai už komunalines paslaugas. Paslaugos trukmė pradžiai būtų ne ilgesnė, negu 7 paros per mėnesį, nors tikimasi, kad po 20 metų tokią paslaugą galimybė būtų teikti iki 20 parų per mėnesį. „Vis dėlto, siūlau pirmiausiai pabandyti šias paslaugas teikti namuose ir išsiaiškinti poreikį. Mat ne visi nori, kad į jų namus ateitų svetimas žmogus, o gal kitoms šeimoms ramiau, kai vaiką palieka pažįstamoje aplinkoje. Nereikėtų skubėti rengti patalpų, tačiau pradėti veikti – būtina“, – kalbėjo D. Migaliova. Bendrijos „Gargždų viltis“ pirmininkė R. Bagdonienė patikino, kad šios paslaugos poreikis yra išties didelis, ir šeimos, kuriose yra neįgalių asmenų, labai tikisi, kad rajone tokia paslauga greitai atsiras.
Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Ligita Liutikienė padėkojo už sutelkimą diskusijai: „Tema – be galo jautri, manau ši diskusija vystysis toliau. Mūsų rajonas yra daug padaręs šioje srityje, pažanga yra, tačiau naujovės būtinos. Tikiu, kad bendromis jėgomis tokį modelį rajone pavyks įdiegti“.
