„Laisvės slėnis“ už spygliuotos tvoros
Daugelis galvoja, kad Pravieniškės – tai kalėjimas, bet tai gražus miestelis, gamtos apsuptyje įsikūrusi gyvenvietė, kurioje gyvena didelė bendruomenė žmonių. Deja, jiems lemta turėti kalėjimo aukštų tvorų ir spygliuotų vielų kaimynystę, kuriame bausmę atlieka ko ne trečdalis visų įkalintų asmenų. Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija ne vienerius metus bandė ieškoti būdų, kaip pastatyti kokius nors bendruomeniškumo tiltus tarp vietos gyventojų ir nuolatinę įtampą keliančios kalinių kaimynystės.
Pravieniškių gyventojams įprasta matyti specialiais rūbais apsirengusius nuteistuosius, padedančius tvarkyti gyvenvietės teritoriją, gatveles, šaligatvius, kalinius, turinčius teisę išeiti už pataisos namų ribų, žmonės mato miestelio šventėse. Tačiau ir vietos gyventojai, ir nuteistuosius aplankyti atvykstantys artimieji pasigesdavo sutvarkytų, jaukių erdvių pasisėdėti ir pabendrauti gamtoje.
Mintis įrengti Pravieniškėse pirmą Europoje nuteistųjų skulptūrų parką prieš kelerius metus šovė įstaigos direktoriui, stebint, kokio meninio potencialo turi kai kurie nuteistieji. Šią vasarą daug abejonių kėlusi idėja tapo kūnu. Žiežmarietis medžio drožėjas Vidmantas Kapačiūnas, savo koplytstulpiais papuošęs ne vieną Lietuvos miestelį, mokė nuteistuosius kurti skulptūras iš medžio. Kitų ir mokyti nereikėjo, tiesiog jų kriminalinį sumanumą nukreipti į kūrybiškumą.
Praėjusių metų vasarą pradėtame kurti parke vietą rado ir anksčiau nuteistųjų sukurtos skulptūros, tačiau dauguma jų kurtos būtent šiai naujai atsiradusiai miestelio erdvei, kurią simboliškai pavadino „Laisvės slėniu“. Skulptūrų autoriai visi jau atliko bausmes Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje ir yra laisvėje.
Vienas daugiausiai prisidėjusių prie „Laisvės slėnio“ parko kūrimo buvęs nuteistasis Antanas Dardanskis, taip pat jau atlikęs bausmę, skulptūrų parko atidaryme pasakojo, kaip kūryba jam padėjo atrasti savo „laisvės slėnį“, pakeitė jo gyvenimą. Tai sėkmės istorija, kaip žmogus audringą kriminalinę biografiją pakeitė į meninę, kaip keitėsi jo elgesys. Tai suteikė Antanui galimybę gyventi ir dirbti už įkalinimo įstaigos ribų, jis tapo parko įkūrimo entuziastu, už gerą elgesį iš įkalinimo įstaigos paleistas anksčiau, neapleidžia kūrybos ir gyvendamas laisvėje.
