Lauko pedagogika – ugdymo kryptis, auginanti vaiką mokyklai ir gyvenimui

Gera pradžia – pusė darbo

Kiekvienas mokytojas, kuriam rūpi jo mokiniai, užduoda sau vieną patį svarbiausią klausimą: kodėl? Kodėl vieni mano mokiniai patiria sėkmę, o kitiems vis kažkas pakiša koją. Ir kiekvienas mokytojas, su kuriuo kalbėjausi, prašydama išsakyti nuomonę šiuo klausimu, atsakydavo siedamas šią „sėkmę“ su asmeninėmis savybėmis. Žinoma, įgimti gabumai niekur nedingsta: vieni jautresni žodžiui, kiti skaičiui, treti grafikui, tačiau yra ir bendrų savybių, kurias demonstruojantys vaikai pasiekia aukštų akademinių rezultatų. Galime jas vadinti bendrosiomis kompetencijomis¹, galime apibendrinti kaip tam tikrus mąstymo ir elgesio modelius, bet jų šerdis lieka ta pati: pasitikėjimas savimi ir savo jėgomis, savęs pažinimas, noras įveikti sunkumus, gebėjimas bendradarbiauti, gebėjimas apdoroti informaciją, stropumas, savarankiškumas, gebėjimas suvokti užduotį, gebėjimas sieti tarpdisciplinines žinias ir rėmimasis asmenine patirtimi.

Praėjusią savaitę privačiam gamtos darželiui „Po Smilgom“, dirbančiam pagal lauko pedagogiką, vadovaujanti Milda Jankauskienė pakvietė mane paanalizuoti darželio veiklų, pasidalinti savo pastebėjimais, kaip tobulinti ugdymo procesą. Ši jau ne vieną dešimtmetį pasaulyje pripažinta Lauko pedagogikos ugdymo kryptis į Lietuvą atkeliavo vos prieš metus. Nors apie šią pedagogikos kryptį buvau girdėjusi ir anksčiau, tai, ką pamačiau realybėje pranoko visus lūkesčius: pajutau, kad jokio „tobulinimo“ šis ugdymo procesas nereikalauja – Mildos intuiciją, kūrybingumą ir tikėjimą kiekvienu vaiku apibūdinčiau kaip tiesiausią kelią išsiugdyti savybes sėkmingam mokymuisi mokykloje ir vėliau demonstruoti puikius akademinius pasiekimus.

Augti iš patirties

Gamtos darželyje „Po Smilgom“ beveik visos veiklos vyksta natūralioje gamtoje. Gyvenimas verda čia ir dabar, ugdymas kinta kartu su besikeičiančia aplinka ir mokomasi iš patirties: prisiliečiant prie konkretaus ugdymo turinio rankomis, įdedant į jį savo širdį. Galima klausytis paskaitėlės apie atmosferos judėjimą, galima pažiūrėti apie tai filmuką, galima pasimokyti su vėju susijusių žodžių rašybos arba… Galima savarankiškai susirasti lazdą, auklėtojai padedant pritvirtinti spalvotą kaspinėlį ir suvaidinti pasaką apie įžeistą vėją. Tik čia reikės jau visai kitų kompetencijų. Čia reikės atidumo išklausyti, suvokti, ko reikalaujama. Dvimečiai mažyliai nebūtinai suprato visus auklėtojos žodžius, greičiausiai net nelabai galėjo palyginti, ką reiškia „jų ūgio ilgio lazda, kuri yra jų rankos storio“, tačiau jie suprato, kad reikia lazdos, kad ta, kurią turi auklėtoja, yra tvirta ir didelė lazda, jie stebėjo, kaip vyresni vaikai akimirksniu nėrė į krūmus, ir sekė paskui. Vienas pačių vertingiausių darželio bruožų, kurį pastebėjau ir savo pedagoginėje praktikoje su vyresniais vaikais – mišraus amžiaus grupė. Manęs tikrai nenustebino, kad gana greitai visi puikiai orientavosi artimiausioje aplinkoje, ėmėsi iniciatyvos ir netrukus grįžę su lazdomis jau buriavosi apie Mildą.

Gamtoje nėra instrukcijų, surūšiuotų žaislų. Natūralu, kad tokioje aplinkoje mažieji daug greičiau tampa savarankiški, o tai tiesiogiai susiję su pasitikėjimu savimi. Beje, buvo labai gera ir malonu stebėti, kaip vyresnieji vaikai ėmėsi lyderių pozicijų, demonstravo asmeninę drąsą komunikuoti ir pasitikėjimą savo jėgomis. Tai natūrali nesudarkyta aplinka, kai vaikai gali vystytis bendruomenėje, o ne (vis dar neaišku, kokia logika remiantis) izoliuotoje tais pačiais metais gimusių vaikų grupėje². Natūralu, kad tokioje aplinkoje vaikai nėra priešinami vienas kitam (juk visiškai nežeidžia tai, kad vyresnis vaikais kažką padaro greičiau ar geriau) ir kartu leidžiama mažesniesiems perimti vyresniųjų patirtį.

Savarankiškumas – savivertės stuburas

Rasa Majienė, Vilniaus Filaretų pradinės mokyklos pradinių klasių mokytoja, „Renkuosi mokyti“ programos absolventė pastebi, kad mokymasis prasideda tada, kai mokinys, viena vertus, geba būti savarankiškas: laikytis taisyklių, suvokti užduotį, pasirūpinti priemonėmis ir pan., kita vertus, būti grupėje (dažnai labai didelėje) su kitais, rasti bendrą kalbą, gebėti dirbti kartu. Klausydamasi kolegės minčių, tyliai sau mąsčiau, kaip labai to trūksta ir vyresnėse klasėse, ir kartu visiškai naujai suvokiau daugybę darželio „Po Smilgom“ tradicijų ir principų, kurie užtikrintai ir primygtinai žymėjo, kad čia ugdomi vaikai turi daug didesnes galimybes patirti sėkmę mokykloje.

Esu tikra, kad jiems tai pavyks, nes šie vaikai svarbią informaciją koduoja ne tik intelektualiniame bet ir kinestiniame (kūno) lygmenyje. Žygiai miško takeliais nelengvi, bet net mažiausieji puikiai jaučiasi, tyrinėjimų objektai kartais randami aukštai ant kalno arba žemai pakalnėje. Noras lipti į aukštį, šokti į tolį, greitai bėgti, slėptis būdingas ir būtinas vaikams. Vaikas, sugebantis įlipti į medį, dažniau pasakys „Aš galiu“ visose gyvenimo situacijose. Svarbu, kad jei tik vaikas gali, jis skatinamas viską padaryti pats (nuostabu stebėti, kaip mažyliai patys apsirengia, susiranda savo kuprinę su priešpiečiais, susikabina į virvę pakeliui į miško žaidimų aikštelę), tačiau ypač dėmesį patraukė sudėtingesni kasdienybės aspektai: vaikai pasidalina vaidmenimis ir patys padengia stalą, pavalgę nusineša lėkštę, savarankiškai susėda „Ryto ratui“, išsidalina spalvas net nežinodami, kokia užduotis jų laukia. Man prireikė pusmečio, kad mano keturiolikmečiai mokiniai pasiektų tokią brandą: pripažinkime, priemonių neturėjimas, negebėjimas jomis dalintis, laikas, gaištamas užduočiai pasiruošti, yra tai, kas sugadina ir puikiausiai suplanuotą pamoką. Ugdymas negali vykti tada, kai ugdytiniai neturi sąmoningumo, savarankiškumo ir bendradarbiavimo įgūdžių.

Drąsa suklysti ir asmeninė atsakomybė

Kitas labai svarbus šiame gamtos darželyje atsiskleidęs aspektas: vaikai skatinami nebijoti klaidų ir lengvai priima kritiką. Carol Dweck tyrimas atskleidžia, kad būtent drąsa bandyti ir mokymasis iš savo klaidų³ įgalina mokinius patirti mokymosi sėkmę mokykloje, o vėliau ir lemia aukštus pasiekimus darbe. Vaikai, kurie nerado tinkamos lazdos buvo siunčiami ieškoti kitos, klausiant (ne nurodant!!!), kokios savybės pritrūko turimai: ilgio, storio ir pan. Stebėtina, kaip natūraliai vaikai suvokė, ko iš jų norima ir be jokios dvejonės drąsiai ieškojo kitos lazdos. Aš kaip mokytoja, kuri mokinių darbus taiso auksiniu rašikliu (nes klaidos, iš kurių tu mokaisi, yra aukso vertės) negalėjau tvertis džiaugsmu – mokykloje šie vaikai ne isterikuos gavę mažą pažymį, o reflektyviai ir entuziastingai aiškinsis, kaip tos klaidos buvo padarytos ir kaip jas ištaisyti. Visų pirma, nes tai – jų klaidos.

Keista, bet dažnai pastebiu, kad suaugusieji stengiasi apsaugoti vaiką nuo „nesėkmės traumos“, (šiuo atveju, ėjimo namo tuščiomis), atimdami iš jo bet kokią galimybę pasimokyti iš savo patirties, nes atima pačią patirtį. Tiek versdami vaiką prievarta vykdyti nurodytą veiklą, tiek už juos atlikdami numatytą darbą, auklėtojai (o dažnai ir tėvai) „įpatogina“ vaiką į suaugusiųjų sukurtą struktūrą, tačiau neperduoda nei tos struktūros pažinimo, nei ugdo gebėjimą toje struktūroje dalyvauti. Psichologas Skotas Geleris⁴ pasekmių patirtį įvardina kaip vieną svarbiausių tiek mokymosi sėkmės, tiek vidinės motyvacijos faktorių. Ir tai nereiškia, kad Milda nepadeda vaikams, kai šie susiduria su kliūtimi – atvirkščiai – ji įsuko varžtus į mažųjų lazdas, padėjo pririšti kaspinėlius. Tačiau man labai svarbu pasirodė tai, kad vaikams yra leidžiama bandyti patiems – suaugusiojo pagalba prasideda ten, kur baigiasi mažojo galimybės. Tai tikslinga pagalba vaikui, kai kompensuojama jo įgūdžių stoka, o ne greitai už vaiką padaroma tai, ką jis gebėtų padaryti ir pats, tačiau tam reikėtų daugiau laiko, vidinės motyvacijos ar pan.

Pora kaip tvora – bendradarbiavimas ir kūrybingumas

Dauguma gamtos darželio veiklų ugdo ir kitas kompetencijas, be kurių neįmanoma išsiversti mokykloje – bendradarbiavimą ir kūrybingumą. Greičiausiai jau pati gamtos darželio (adaptuojant lauko pedagogikos principus) specifika lemia natūralų šių kompetencijų ugdymą: čia lengvai sukuriama erdvė eksperimentams, kuriems namuose dažnai reikia pernelyg daug pasiruošimo, o po jų lieka daug tvarkymo, tad dažnai net nesiryžtama pradėti. Gamtoje viskas paprasčiau: čia nereikia „edukacinių“ žaislų ar video žaidimų – paprastos lazdos virsta keisčiausiais dalykais, o tarp medžių ištemptos virvės atlieka tūkstančius funkcijų, čia neaptaškysi kilimo maišydamas žemes su vandeniu ar šukėmis nepaversi mamos mėgstamiausios gėlių vazos vaidindamas viesulą. Čia gyvena laisvė veikti. Ir veikti ne vienam, o grupėje bendraminčių. Visgi, kaip ir visur, turbūt labiausiai ugdymo kokybę lemia auklėtojo indėlis. Mane nuoširdžiai pakerėjo ir Mildos pasiruošimas kiekvienai dienai, kiekvienai veiklai – struktūriškumas ir atsakomybė už tikrąjį, giluminį vaikų ugdymą, ir kūrybingumas bei laisva struktūros interpretacija ir vaikų įtraukimas į bendrą kūrybos procesą.

Kai vaikai jau turėjo savo vėjo lazdas, Milda ėmė sekti jiems pasaką apie įžeistą vėją: ad hoc pasiėmusi porą pagaliukų pavertė medinį lieptelį metalofonu – pasaka staiga įgavo muzikinį foną, kas nuoširdžiai kaustė mažųjų dėmesį. Auklėtoja nežymiai rankos mostu pasiūlė vaikams mojuoti lazdomis, kai vėjas pučia ir netrukus nutiko stebuklas. Mažieji reikalavo, kad pasaka būtų vaidinama vėl ir vėl, o vaidinimas kaskart darėsi vis sudėtingesnis: vėjas pučia – bėgti ratu aplink nedidelę daubą, urvo vieta – ta pati dauba, rugių laukas ir ūkininko sodyba – lieptas, slėptis – atsigulti ant žemės, atsiprašyti vėjo – drauge šaukti „Vėjau, atsiprašau“. Jokios režisūros, jokių nurodymų – viskas nutiko vaikų iniciatyva: vieni siūlė, kiti priėmė pasiūlymus ir viskas vyko tokiu greičiu, kad man beliko užgniaužus kvapą stebėti bendradarbiavimo ir kūrybingumo raišką pačia intuityviausia, pačia gryniausia jos forma. Ir visa tai ne dėl to, kad šį darželį lanko kažkuo išskirtiniai, kažkuo ypatingi vaikai. Aš tikiu, kad visi vaikai yra tokie, tačiau kaip šis „spektaklis“ skyrėsi nuo įprastų darželių pastatymų, kur išrikiuoti į eilę vaikai deklamuoja ketureilius ir dainuoja daineles. Darželio „Po Smilgom“ vaikai tiesiog turėjo galimybę būti savimi, laisvai kurti, dalyvauti, tapti tikrais aktoriais, o ne nuasmenintais statistais. Ir visa tai nutinka todėl, kad Milda sukuria erdvę, kurioje vaikai yra pilnaverčiai ugdymo turinio kūrėjai.

Šiame darželyje daug kas vyksta kitaip ne vien dėl to, kad prie pasaulio prisiliečiamo rankomis, o žinos tiesiogiai siejamos su patirtimi. O taip pat todėl, kad kiekvienas žingsnelis, kurį žengia vaikai yra autentiškas. Čia paprastas piešimas yra nepaprastas, todėl lengvai tampa kūrybingos ir bendruomeniškos asmenybės ugdymo dalimi. Atrodo taip paprasta: vaikai išspaudžia aptartos spalvos dažų į popierinės dėžės dugną ir kiekvienas įmetęs į dėžę po stiklinį rutuliuką čiumpa dėžę už krašto ir ją judindamas „piešia“ įvairių spalvų trajektorijas. Auklėtoja pritūpusi kartu su vaikais primena, kad norint, jog kamuoliukai riedėtų, reikia dėžę atitinkamai kelti viršun ir žemyn. Ir vėl – nuostabiausią bendradarbiavimo pamoka be jokių moralų: jei vaikai nori, kad rutuliukai pieštų (o jie nori), negalima purtyti per daug, individas turi prisitaikyti prie visos grupės, bet kartu natūraliai atsiranda lyderių, kurie ima siūlyti, kurį kraštą dabar kelti.

Apie emocinį intelektą ir nesuvaržytą žaidimą

Po šitiek laiko ir energijos, skirto akademiniam intelektui ir daugybės studijų, kurios vis nuvildavo, nes parodydavo, kad tarp intelekto koeficiento ir laimingo bei sėkmingo žmogaus nėra lygybės ženklo, pagaliau imta kalbėti apie emocinį intelektą. Žinoma, pradžioje tik mokslininkų ir psichologų kabinetuose, tačiau netrukus emocinis intelektas susilaukė ir verslo pasaulio dėmesio. Vis daugiau ir daugiau balsų ėmė kalbėti apie emocinio intelekto svarbą ir ugdymo procese. Žinoma, švietimas keičiasi nenoriai ir bambėdamas, bet žemi mokinių pasiekimai, apatiškos klasės ir vis didesnis atotrūkis tarp mokyklos ir gyvenimo verčia švietimiečius pavartyti naujausią mokslinę literatūrą.

Iš principo čia nieko naujo – kiekvienas turėjome mokytoją, kuris mus suprato ir mokė suprasti save, ir mokė suprasti kitus: nesvarbu, ar naudojosi lygtimi, ar literatūros kūriniu. Bet taip pat turime pripažinti, kad tokių mokytojų buvo ir yra tik vienas kitas. Darželiuose situacija ne kitokia. Todėl buvau maloniai nustebinta, kiek daug dėmesio emociniam intelektui ir empatijos ugdymui yra skiriama darželyje „Po Smilgom“. Čia mokoma išklausyti ir sėkmingai kalbama po vieną (sunku prisiminti bent vieną mokytojų pasėdį, kur mums būtų tai pavykę, jau nekalbant apie mokinius), čia pasakoma „stop“, kai peržengiamos ribos ir jau trijų metų mergytė sugeba pasakyti „man nepatinka, kad tu paėmei mano žaislą“ (nors daugelis suaugusių tik nuleidžia akis, kai viršininkas pakelia balsą), čia pamačius verkiantį bendraamžį, jam paglostoma galva, čia paduodama ranka suklupus, čia padrąsinama, kai baisu, – ar ne tokioje bendruomenėje norėtumėte gyventi?

Tai puikiai iliustruoja ši situacija: per priešpiečių pertrauką vaikai sulipo skanauti gėrybių ant lieptelio – dvimetis Marius⁵ taip pat norėjo prisijungti, tačiau nedrįso. Ant lieptelio sėdintys vaikai net keletą kartų kvietė Marių prisijungti ir jį drąsino. Ir ne tame esmė, kad šįkart Marius liko sėdėti prie lieptelio ir visgi neprisijungė – aš nuoširdžiai gėrėjausi, kaip empatiškai kiti vaikai sureagavo į situaciją. Neabejoju, kad jei šiandien grįžčiau į darželį, Marius jau sėdėtų su visais ant lieptelio – niekam ne paslaptis, kad pozityvioje aplinkoje dauguma adaptacijos procesų vyksta daug greičiau.

Kiekvienas vaikas šiame darželyje suvokiamas kaip asmenybė ir skatinamas atrasti ir suvokti save, savo pomėgius, prioritetus. Turbūt labiausiai mane stebinantis draugų vaikų klausimas yra „O ką man veikti?“ arba atsakymas į bet kokį mano klausimą „Nežinau“. Tai mane tiesiog paralyžiuoja. Darželyje „Po Smilgom“ tai neegzistuoja: čia vaikai geba identifikuoti, kokia spalva juos pralinksmina, įvardinti, virš ko skrenda jų pasirinktos spalvos vėjas, žino, ką jiems grietine nupiešti ant sriubos dubenėlio, ir visuomet turi, ką veikti – laisvam, suaugusiųjų neorganizuotam žaidimui skiriamas ypatingas dėmesys. O tai būrelių ir popamokinių veiklų epochoje tokia gaivi ir brandi „naujiena“. Rašau naujiena kabutėse, nes dabar šį laisvo ir nesuvaržyto žaidimo aspektą psichologai įvardina kaip vieną kertinių natūralių asmenybės formavimosi būdų. Keista, kad tam reikia specialistų, nes kiekvienas turime asmeninę šio nuostabaus laisvo žaidimo patirtį, tačiau kažkodėl savo vaikams tos pačios dovanos nepadovanojame. Lenora Skenazy savo revoliucingoje knygoje apie vaikų auklėjimą parodo, kaip svarbu neįvynioti vaiko į kokoną, o leisti jam kurti savo santykį su jį supančiu pasauliu ir jo gyventojais⁶. Nes emocinio intelekto neišmoksi iš vadovėlių, tam reikia gyvenimo.

Summa summarum

Jūsų darželinukas darželyje gali išmokti skaityti, rašyti, deklamuoti, piešti, lipdyti, net užsienio kalbos, tačiau tai – antraeiliai dalykai – juos anksčiau ar vėliau išmoksta visi. Jei norite nuoširdžiai pasirūpinti, kad jūsų atžala būtų pasirengusi keliauti į mokyklą ir ten patirti sėkmę, pasirūpinkite, kad jūsų vaikas nebūtų praradęs natūralaus noro tyrinėti, gebėtų adekvačiai įvertinti riziką, mokėtų bendradarbiauti, pasirūpinti savimi – būtų savarankiškas, turėtų tiesų stuburą ir gebėtų padėti tiems, kurie yra šalia, išliktų kūrybingas, nebijotų klysti ir turėtų sveiką savivertės jausmą. O visa kita jis pasieks ir be jūsų pagalbos. Džiaugiuosi, kad turėjau galimybę iš arčiau patyrinėti, kaip toks ikimokyklinis ugdymas sėkmingai įgyvendinamas lauko pedagogiką taikančiame Gamtos darželyje „Po Smilgom“ ir tikiu, kad tai nėra vienintelis darželis, kur vaikas iš tikrųjų ruošiamas mokyklai, ir tikiuosi, kad jų bus vis daugiau.

Julija Ladygienė, Marijampolio Meilės Lukšienės gimnazijos lietuvių k. mokytoja, „Renkuosi mokyti“ 5-osios kartos absolventė, „Kūrybinių partnerysčių“ kūrybos agentė

———–

¹ http://www.upc.smm.lt/suzinokime/bp/2011/Bendrosios_kompetencijos_10_priedas.pdf

² Visiems, kurie dar nesusipažinę, nuoširdžiai rekomenduoju sero Keno Robinsono įkvepiantį ir nuotaikingą pristatymą apie švietimo situaciją šiandien. Ypač įdomūs pastebėjimai apie mokinių skirstymą į klases pagal amžių. (Kantriems ir gerai mokantiems anglų kalbą – visas pranešimas: https://www.youtube.com/watch?v=mCbdS4hSa0s, norintiems „išlukštentos“ esmės – animuotas/ iliustruotas pranešimas: https://www.youtube.com/watch?v=zDZFcDGpL4U. Taip pat – nuostabus pranešimas TED konferencijoje: https://www.youtube.com/watch?v=iG9CE55wbtY

³ Greta kitų savybių, sudarančių „augimo“ nuostatų struktūros šerdį: https://www.youtube.com/watch?v=hiiEeMN7vbQ

⁴ Trumpas ir įtaigus pranešimas plačiajai visuomenei: https://www.youtube.com/watch?v=7sxpKhIbr0E

⁵ Vardas pakeistas.

⁶ Lenore Skenazy „Free-Range Kids, How to Raise Safe, Self-Reliant Children (Without Going Nuts with Worry)”, 2009, A Wiley Imprint: San Francisco, CA.