Lazdijuose lankėsi Adolfo Ramanausko-Vanago adjutanto sūnus

Rajono savivaldybėje lankėsi ypatingi svečiai  iš Irkutsko –  Arvydas Kulikauskas ir jo žmona Nina Večer.  Kartu su jais atvyko Lietuvoje įkurtos Tarptautinės solidarumo ir demokratijos asociacijos „Mes“ pirmininkė Gitana Buividaitė. Gimusi ir augusi Karelijoje, ji net dvylika metų ten vadovavo vietinei lietuvių bendruomenei ir tik prieš ketverius metus persikėlė gyventi į Vilnių.

Arvydas Kulikauskas, Lietuvoje po Nepriklausomybės atkūrimo viešintis jau ketvirtą kartą, į Lazdijus atvažiavo antrą kartą. Ir ne atsitiktinai. Jo tėvas – Antanas Kulikauskas, gimęs ir augęs Lazdijuose, o vėliau mokytojavęs Alytaus mokytojų seminarijoje, buvo ne tik Adolfo Ramanausko – Vanago kolega, kartu dirbęs seminarijoje, bet ir bendražygis – abu kartu pasitraukė į Dzūkijos miškus. Antanas Kulikauskas, slapyvardžiu Daktaras, buvo Adolfo – Ramanausko Vanago adjutantas. 1946 metais, vykdydamas slaptą užduotį, Antanas Kulikauskas buvo sulaikytas, teistas ir išsiųstas į Džeskazgaso lagerį Kazachijoje. Iki baisiųjų okupacijos metų abu Arvydo Kulikausko tėvai – Sofija ir Antanas Kulikauskai – buvo mokytojai. Po karo tėvas tapo aktyviu pasipriešinimo dalyviu, priklausė išsivadavimo judėjimo štabui.

Lietuvoje jau du mėnesius viešinti sutuoktinių pora turi svarbių uždavinių – aplankyti tuos, kurie prieš daugelį metų buvo reabilituoti, sugrįžo iš tremties ir įsikūrė Lietuvoje. Turi Sibire, Irkutsko srityje, gyvenančių lietuvių palikuonių prašymų surasti jų artimuosius, gimines, kurių dar yra gyvų Lietuvoje. O svarbiausia – Arvydas Kulikauskas renka medžiagą dokumentiniam filmui „Nublokšti į Sibirą“ ir knygai „Tėvo lemtis manajam likime“ , kurioje pasakos savo tėvo – Antano Kulikausko bei jo šeimos likimą Lietuvoje ir Sibire.

Kai Arvydas su mama paliko Lietuvą, jam ėjo keturiolikti metai. Vidurinę baigė rusų kalba,  svetimame krašte. Labai norėjęs tapti lakūnu, tačiau jo mokytis nepriėmė – veikiausia dėl tėvo teistumo ar kilmės. Tad įgijo inžinieriaus specialybę ir dirbo sudėtingą, daug atsakomybės reikalaujantį darbą. Lietuvių kalbos Arvydas Kulikauskas  nepamiršo, nors kartais ir pasigenda kokio nors lietuviško žodžio. Kol tėvai buvo gyvi, su jais kalbėdavo tik lietuviškai, o dabar jų aplinkoje lietuvių labai reta, mažai kas, iš Irkutske gyvenančių, šią kalbą moka.  

Kaip užvakar susitikime su rajono vadovais pasakojo Arvydas Kulikauskas, jo tėvas Antanas, nepaisant sunkių tremtyje praleistų metų, nugyveno ilgą gyvenimą ir mirė tik 2003 – aisiais, sulaukęs 85 – erių metų amžiaus. Jis buvo gimęs mūsų rajono teritorijoje, Burakavo kaime. Todėl prieš porą metų, viešėdamas Lietuvoje, Arvydas Kulikauskas su žmona Nina Večer  bandė tą kaimą surasti. Žmonių, kurie prisimintų tuos laikus ir Kulikauskų šeimą  Burakavo kaime jau nebelikę, tačiau jie surado puikią pašnekovę – Marytę Sasnauskienę, kuri taip pat buvusi išvežta į Sibirą, iki šiol dar puikiai kalba rusiškai, labai detaliai prisimena savo tremties detales – vietas, pavardes. Lazdijų mieste tada, prieš porą metų, Arvydo Kulikausko laukė dar viena staigmena: vaikščiodamas aikštėje priešais šv. Onos bažnyčią (dabar tai – Adolfo Ramanausko-Vanago aikštė) stenduose buvusių nuotraukų ekspozicijoje jis atrado ir savo tėvo Antano – tuomet dar Lazdijų „Žiburio“ gimnazijos moksleivio, nuotrauką.  Tuomet galutinai įsitikino, jog eina teisingai – tėvo jaunystės keliais.

Jau septyniasdešimt septynerių sulaukusiam Arvydui Kulikauskui bei jo ketveriais metais jaunesnei žmonai  Ninai, kaip jie patys sako, likę gyvenimo metai yra skirti labai skubiam darbui. Nina Večer – antroji Arvydo žmona . Apie Lietuvą ji  daugiau sužinojo tik ištekėjusi už Arvydo. Abu, tapę našliais, susituokė tik prieš  trejetą metų.  Nors Nina Večer apie Lietuvą anksčiau mažai žinojo,  lietuvių pavardes Irkutsko istorijoje buvo girdėjusi ne kartą. Nina Večer  yra Rusijos politinių represijų aukų asociacijos Irkutsko srities, kuri yra įkurta prie Irkutsko srities gubernatoriaus institucijos,  vadovė, šį darbą dirbanti tik trejus metus.  Iki pensijos ji dirbo mokslinį darbą – tyrinėjo seismologinius – žemės drebėjimą sukeliančius  reiškinius, nes pagal išsilavinimą yra fizikė. Vėliau įsitraukė į visuomeninę veiklą, tapo viena aktyviausių krašto visuomenės veikėjų, dirbančių, kad būtų išsaugoti praeities prisiminimai, žuvusiųjų atminimas. Išaiškinta, kaip sako N. Večer, kad represijų aukomis tais sunkiais laikais buvo tapę net penkiasdešimt dviejų tautybių žmonės. Jo pačios uošvis – pirmojo vyro tėvas – politinis kalinys, kalėjęs ir žuvęs lageriuose. Arvydas Kulikauskas taip pat dalyvauja Politinių represijų aukų asociacijos veikloje, kur  abu našliai ir susipažino. Jų veiklos tikslas, kad  žmonės, ypač jaunimas,  kuo daugiau sužinotų apie skausmingą praeitį, nepamirštų žuvusiųjų. „Mus jaudina tie dalykai, todėl mes šiandien esame čia, Lietuvoje“ – užvakar savivaldybės mero Artūro Margelio kabinete sakė Nina Večer. Ji pasakojo, jog iš archyvinių dokumentų  žinanti, jog vien į Irkutsko sritį buvo ištremta apie 40 tūkstančių lietuvių. Tačiau, atvykusi į Lietuvą, kurioje vieši jau antrą kartą, nustebo, jog mūsų kraštotyros muziejuose taip maža žinių apie tremtinius.

Iš Lazdijų svečiai išvyko į Varėną, kur Arvydas Kulikauskas planavo aplankyti  tėvo kovos vietas, susitikti su dar gyvu tėvo bendražygiu – partizanu, slapyvardžiu Tigras. Jam – jau devyniasdešimt dveji metai. Prieš porą metų, aplankęs jį, Arvydas Kulikauskas prisimena, jog tuomet, jį išvydęs, senolis net apsiverkė ir sakė, jog Arvydas  labai panašus į tėvą. Jie užvakar aplankė ir Druskininkuose sanatorijoje šiuo metu besigydančią garsią poetę  Ramutę Skučaitę, kurios likime taip pat būta Irkutsko – 1949 metais buvo ištremta, ten baigė vidurinę, studijavo prancūzų kalbą institute ir tik 1956-aisiais su mama grįžo į Lietuvą.

Septyni tūkstančiai kilometrų nuo Vilniaus iki Irkutsko šiems žmonėms, matuojantiems atstumus Sibiro matais, nėra labai tolimas kelias.  Sako, kad tuomet, kai iš savo namų, kurie stovi netoli Baikalo ežero, ant Angaros upės kranto, išvyko, ten buvo 35 laipsniai šalčio ir sniego –  iki pažastų. Jie kvietė bendrauti, atvykti paviešėti į Irkutską ir prašė pradėti paieškas žmonių, šeimų, kurios buvo ištremtos.  

Svečiai vizito metu apžiūrėjo paminklą Adolfui Ramanauskui – Vanagui prie Lazdijų šv. Onos bažnyčios, nusifotografavo  prie jo garbei pasodinto ąžuoliuko.

Lazdijų rajono savivaldybės informacija