LEU absolventė Ana Banelytė: „Kiekvienas iš studijų pasiima tiek, kiek pats nori“

Ketvirtus metus Šalčininkėlių pagrindinėje mokykloje dirbanti 26-erių lietuvių kalbos mokytoja Ana Banelytė prisimena, jog nuo pat mažens aktyviai domėjosi įvairiais dalykais, lankė daug būrelių: keramikos, dainavimo, šokių, geologijos. „Matyt, ieškojau savęs“, – svarsto ji. A. Banelytė augo apsupta dviejų jaunesnių seserų, taigi renkantis profesiją tai turėjo nemažai įtakos. „Nuolat rūpindavausi seserimis, mokydavau, aiškindavau. Jaučiau atsakomybę už jaunesnes“, – prisimena Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) absolventė. Pasirinkusi atsakingą pedagogo darbą šiandien ji sako, kad norint kelti mokytojo profesijos prestižą pirmiausia reikia kelti pačio mokslo prestižą. Tada labiau bus vertinama ir pedagogo profesija.

Kada nusprendei tapti mokytoja? Kaip į tokį pasirinkimą reagavo artimieji?

Mokytojo profesija mano šeimos nariams nebuvo svetima. Mano mama yra pedagogė. Tiesa, kito dalyko. Ji – matematikos ir ekonomikos mokytoja. Šio darbo specifiką žinojau nuo mažens. Manau, tai iš dalies taip pat nulėmė mano profesijos pasirinkimą. Turėjau puikų pavyzdį namuose. Namiškiai gerbė mano pasirinkimą.

Kokia, tavo nuomone, yra pedagogų rengimo Lietuvoje situacija?

Baigiau LEU, studijos manęs nenuvylė. Visada labai šiltai prisimenu studijų metus. Žmonės, kurie supo ketverius metus, užaugino mane tokią, kokia esu dabar. Puikūs dėstytojai, įdomios asmenybės.

Manau, kad šiuolaikiniai pedagogai nėra „štampuojami“. Norima skatinti mokytojų kūrybą, laisvę, idėjas tam, kad jaunas žmogus, nuėjęs į mokyklą, uždegtų kitus, verstų atsinaujinti, nebijotų eksperimentuoti, taikytų įvairius metodus. Mokytojo darbas nėra monotoniškas. Kiekviena diena yra vis kitokia. Nauji tikslai, uždaviniai, iššūkiai.

Kaip nusprendei studijuoti LEU? Iš kur sužinojai apie šią studijų programą?

Apie studijas LEU, tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete, papasakojo mano lietuvių kalbos mokytoja ir klasės auklėtoja. Apsilankiusi „Litexpo“ parodų rūmuose, kur vyko studijų paroda „Mokymasis. Studijos. Karjera“, apie studijų programą sužinojau daugiau.

Ką tau suteikė studijos LEU?

Manau, kad kiekvienas iš studijų pasiima tiek, kiek pats nori. Studijų metu lankiau LEU akademinį mišrų chorą „Ave vita“. Daug koncertavome, aplankėme nemažai šalių, miestų, miestelių, kaimelių. Mano manymu, studijuojant labai svarbu visapusiškai plėsti savo akiratį. Studijos LEU tam tikrai suteikia puikias galimybes.

Gražiausi prisiminimai, svarbiausios pamokos, kurias gavai čia?

Gražių prisiminimų labai daug. Gražiausią būtų sudėtinga įvardyti… Bet turbūt šilčiausius prisiminimus sukelia sutikti žmonės.

Ko palinkėtum ar kokių patarimų duotum studijas LEU pasirinkusiam jaunuoliui?

Palinkėčiau kuo maksimaliau išnaudoti tą gražų ir vertingą studijų laiką. Susikrauti žinių bagažą, visapusiškai tobulėti, ugdyti asmenybę, nes mokytis turime visą gyvenimą. Linkiu, kad rūpesčiai būtų mažyčiai, o džiaugsmai dideli.

Kokia mokytoja pati sieki būti?

Siekiu būti įdomia mokytoja, kad mokiniams atėjus į mano pamoką netektų skaičiuoti minučių iki pamokos pabaigos. Labai svarbu sudominti. Šiais technologijų laikais mokytojas ne vien tik perteikia žinias, mes turime vaikus motyvuoti, nukreipti tinkama linkme, įkvėpti, paskatinti.

Koks, tavo nuomone, yra mokytojo indėlis į visuomenės gerovę?

Labai didelis. Mokiniai didžiąją dalį savo laiko praleidžia mokykloje, taigi mokytojas turi rodyti tinkamą pavyzdį, suteikti tai, ko galbūt vaikas negauna namuose. Mokyklą baigiau prieš aštuonerius metus, tačiau dalį mokytojų iki šiol prisimenu labai šiltai ir esu dėkinga jiems už begalinį rūpestį, žmogiškumą, kurio mūsų visuomenė kartais stokoja. Nuoširdi šypsena ar geras žodis nekainuoja, bet daug duoda.

Kaip reikėtų kelti mokytojo profesijos prestižą?

Pirmiausia turėtume kelti mokslo prestižą. Jei mokslas bus vertinamas, kils ir pedagogo profesijos prestižas, asmenys, kurie perteikia tą mokslą, suteikia žinių, bus labiau vertinami.

Kodėl ir koks pedagogas, tavo nuomone, yra vertas didelės pagarbos?

Mano nuomone, didelės pagarbos verti tie pedagogai, kurie savo gyvenimą skiria mokiniams, sugeba juos įkvėpti, pastebi talentus ir skatina juos atskleisti. Tokie pedagogai išlieka atmintyje dar daugelį metų po mokyklos baigimo, o gal ir visą gyvenimą. Turbūt kiekvienas turėjome bent po vieną tokį mokytoją.