Lietuviai atranda elektroninį parašą
Ramūno Šablinsko, Elektroninio parašo proveržio programos koordinatoriaus teigimu, Lietuvoje elektroninis parašas mobiliajame telefone, arba mobilusis parašas (m. parašas) padeda vartotojams be problemų kasdien naudotis daugeliu elektroninių paslaugų, tačiau tokie terminai kaip „elektroninis parašas“ žmonėms vis dar nėra įprasti. „Vartotojai šios technologijos paprastai nesupranta ir savo mintyse jį yra priskyrę prie „kosminių technologijų“ – kažką tokio, kas yra labai toli ir jiems neįkandama, todėl jie vengia šiomis technologijomis naudotis taip, kaip galėtų“, – sako „TeliaSonera“ produkto vadovas R. Šablinskas.
Pašnekovo teigimu, tokia situacija ilgai nebesitęs, nes greitu metu elektroninius mokėjimus teikiančios finansų įstaigos turės įgyvendinti Lietuvos banko nustatytus minimalius saugumo reikalavimus finansinėms operacijoms elektroninėje erdvėje. T. y. naudojimasis plastikinėmis ar popierinėmis slaptažodžių kortelėmis bus ženkliai apribotas, o visuomenė turės rinktis saugesnes elektroninės atpažinties priemones, pvz. slaptažodžių generatorius arba elektroninį parašą. „Ilgainiui dauguma vartotojų atras m. parašo paprastumo bei universalumo pliusus ir klaus savęs, kodėl jie iki tol taip sudėtingai naudojosi įvairiomis elektroninėmis paslaugomis. Galiu tik pasakyti, kad dauguma žmonių yra konservatyvūs, todėl kol kodų kortelės bus leidžiamos, tol vartotojai jomis ir naudosis, nes tiesiog yra įpratę taip elgtis“, – teigia R. Šablinskas.
Ekspertas pabrėžia, kad elektroninis parašas nuo pat pradžių buvo kuriamas taip, kad vienas įrenginys tiktų visiems gyvenimo atvejams, todėl su savo elektroninio parašo priemone vartotojai jau dabar gali prisijungti prie visų bankų elektroninės bankininkystės sistemų ir patvirtinti visų bankų pavedimus, sudaryti sutartis su visais paslaugų tiekėjais ir pan.
Kokie žmonės šiuo metu Lietuvoje daugiausiai naudoja elektroninį parašą?
Statistika rodo, kad ši universali identifikavimosi ir pasirašymo internete priemonė populiariausia tarp 28–40 metų asmenų. Aktyvių elektroninio parašo vartotojų Lietuvoje šiandien yra apie 200 tūkstančių. Tai reiškia, kad maždaug penktadalis Lietuvos dirbančiųjų aktyviai naudojasi elektroninėmis paslaugomis – dažniausiai atlikdami kasdienes finansines operacijas arba tikrindami savo sąskaitos balansą. Antra pagal populiarumą vieta, kur naudojamas šis įrankis, yra „Sodros“ elektroninė sistema, kurioje vartotojai pasirašo elektroninius dokumentus Elektroniniuose valdžios vartuose bei Valstybinės mokesčių inspekcijos sistemoje.
Likę asmenys tokio pobūdžio paslaugomis naudojasi mažiau intensyviai, todėl jie nejaučia didelio nepatogumo gyvendami be šios „kosminės“ technologijos. Mano akimis, ilgainiui elektroninio parašo vartotojų skaičius augs, nes naudojimasis paslaugomis internetu taps vis sunkiau išvengiamas: valstybinės institucijos ir verslo įmonės perkelia savo paslaugas į internetą ir mažina fizinio aptarnavimo vietų skaičių. Elektroninės paslaugos Lietuvoje dominuoja jau šiandien, šiuo metu daugelyje valstybinių ir verslo įstaigų elektroniniai kanalai (klientų aptarnavimo, paslaugų užsakymo ir suteikimo) ima viršų. Šiuo metu didelei daliai šių paslaugų elektroninis parašas nereikalingas. Vis dėlto saugumo klausimui internete tampant vis aktualesniam, šio saugaus ir universalaus įrankio vartojimas ateityje taps vis populiaresnis.
Kita svarbi naudojimosi elektroninėmis paslaugomis tendencija – išmanieji telefonai ir planšetės, kurių skaičius nuolat auga. Jau šiandien matome, kad vartotojai, turintys išmaniuosius telefonus viską daro mobiliaisiais elektroniniais kanalais.
Minėjote, kad valstybinės institucijos ir verslo įmonės perkelia savo paslaugas į internetą ir mažina fizinio aptarnavimo vietų skaičių, vis daugiau dokumentų sutvarkoma ir patvirtinama elektroniniu būdu. Kokia valstybinė įstaiga šioje srityje yra pažangiausia?
Valstybinė įstaiga, kuri beveik visiškai panaikino popierinius dokumentus savo veikloje – „Sodra“. Ši įmonė pastūmėjo beveik visus savo klientus įsigyti elektroninį parašą, todėl 2014 m. RRT ataskaitos duomenimis ši įmonė gauna apie 7 mln. pasirašytų elektroninių dokumentų per metus.
Deja, ne visos įmonės turi „drąsos“ taip smarkiai keistis ir keisti savo klientus. Šį pokytį „Sodra“ apgynė prieš politikus, nes dideli popierinių dokumentų kiekiai (šiuos dokumentus „Sodra“ privalo saugoti daugiau nei 70 metų) sukuria dideles aptarnavimo ir priežiūros sąnaudas. Kitos valstybinės institucijos kuria mažesnius dokumentų srautus, todėl panaši migracija joms yra sunkiau pateisinama.
Viena iš didžiausių problemų migruojant į elektroninius dokumentus yra edukacija. Žmonės, atsakingi už įmonės procesus, kaip ir paprasti piliečiai, nesupranta šių „kosminių technologijų“, tokių kaip elektroninis parašas ar elektroninis dokumentas (originalas), todėl jomis nepasitiki: jie visą gyvenimą (mokykloje, universitete, ankstesnėje darbovietėje) dirbo su popieriniais dokumentais, todėl yra įsitikinę, kad tai – efektyviausias būdas. Universitetai šioje srityje galėtų teikti gerą pavyzdį – parodyti, kaip galima gyventi be popierinių originalų, kad studentai nebeprisimintų, kas yra ranka rašytas parašas. Akivaizdu, kad perėjimas į skaitmeninę erdvę prisideda ir prie aplinkos tausojimo taupant popierių ir naudojant jį tik ten, kur iš tiesų reikia.
Taip pat reikia suvokti, kad mes esame maža valstybė, kuri negali sau leisti veikti neefektyviai. Kitaip būsime šalis, kurioje gyvenimo aplinka yra nepatraukli: valstybės funkcijų išlaikymas yra brangus, paslaugas gauti yra sudėtinga, dėl to klesti korupcija, žmonėms yra sudėtinga ką nors pakeisti, todėl vyrauja didelis nusivylimas valstybe.
Daug ką neramina saugumas elektroninėje erdvėje. Kaip susikūrus elektroninį parašą jį tinkamai naudoti?
Elektroninė erdvė nuolat keičiasi. Vidutinis vartotojas neturi šansų pats apsisaugoti nuo kibernetinių blogiečių. Dėl šios priežasties elektroninio parašo technologija yra prižiūrima (Lietuvoje priežiūrą vykdo Ryšių reguliavimo tarnyba), keliami saugumo reikalavimai tiek vartotojo įrangai, tiek paslaugų teikėjams. Didelė telekomunikacijų pramonės dalis dirba tam, kad užtikrintų elektroninių paslaugų saugumą. Kartais patys įrenginiai informuoja, kad vartotojas gali būti pakliuvęs į kibernetinę ataką, todėl panaudoja priemones, jog nuo tokių galimų atakų būtų galima apsiginti. Vartotojui belieka atidžiai sekti ekrane pasirodančią informaciją ir pamačius įtartinus užrašus (kokių anksčiau neteko matyti) ar pastebėjus, kad pateikiama informacija nėra nuosekli (pavyzdžiui, vartotojas bando prisijungti prie sistemos, o sistema prašo įvesti dokumentų pasirašymui skirtą slaptažodį), reikia kreiptis pagalbos į specialistus.
Galiu tik nuraminti, kad elektroninio balsavimo sistema, apie kurią šiuo metu nemažai diskutuojama, bus tikrai saugi. Tačiau paprastesnėse kasdienėse paslaugose tokias saugumo priemones naudoti būtų per brangu, todėl nuolat vertinamos rizikos ir tobulinamos tas rizikas sumažinančios sistemos.
Kaip vertinate, ar Lietuvoje pakankamai sparčiai ir tinkamai vykdoma informacinės visuomenės plėtra lyginant su geriausiais pavyzdžiais kitose šalyse?
Lietuva išnaudojo kompiuterijos bumą ir mobiliosios telefonizacijos bumą. Manau, kad esame pakankamai pasiekę (pagal plačiajuosčio interneto vartojimą Europoje esame 12-toje vietoje) ir esame viena labiausiai augančių rinkų Europoje (antroji vieta).
Šiame informacijos pertekliaus amžiuje nebeverta smarkiai investuoti į specializuotų paslaugų kūrimą, kol iki galo neįsisavintos jau veikiančios paslaugos. Gal ir būtų malonu dalyvauti holograminėje telekonferencijoje, tačiau įvertinus, kad paprastų vaizdo konferencijų naudojimas yra šimtosios procento dalys ir kad didžioji dalis vartotojų nemoka organizuoti net ir paprastos balsinės telekonferencijos, kyla svarių dvejonių, ar tokia nauja brangi paslauga kol kas reikalinga?
Iš kitos pusės, verta investuoti į kai kurias svarbias ateities infrastruktūras, pvz., kalbos atpažinimo, nes jos bus pagrindas teikiant dar naujesnės kartos elektronines paslaugas, t. y. siūlant dar platesnį elektroninių paslaugų spektrą. Deja, šių keistų „kosminių“ infrastruktūrų kūrimas reikalauja ypač glaudaus verslo ir mokslo bendradarbiavimo, kurio Lietuvoje trūksta. Valstybė šiuo metu remia veiklas, kurios labiau įdomios akademinio smalsumo tenkinimui, bet ne elektroninių paslaugų vystymui, o verslui gaminti tokias sudėtingas infrastruktūras mažai Lietuvos rinkai ne visuomet tikslinga.
Be to, kuriant naujas inovacijas trūksta plačiai ir įvairiapusiškai mąstančių jaunų žmonių. Būdamas Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) absolventas, darbinėje aplinkoje pasigendu tokių, kurie gebėtų vertinti ne tik detales, bet ir suvoktų visumą. VDU baigę žmonės visada išsiskyrė plačiu mąstymu, požiūriu „iš paukščio skrydžio“, manau, kad tokių žmonių reikia daug daugiau, nei šiuo metu Lietuvoje jų parengiama. Labai dažnai universitetai parengia gerus savo srities specialistus, tačiau šie specialistai nesugeba „atitraukti akių nuo žemės“ ir mato svarbias detales, bet ne chaotišką visumą, kurią tos detalės sukuria.
